Žiema Rytų Lietuvoje – tai ne sezonas, kai sportas sustoja, o priešingai, laikas, kai vietiniai sportininkai tikrai pradeda dirbti rimtai. Aukštaitijos ežerynas žiemą virsta natūralia treniruočių aikštele – užšalę ežerai, sniego dangos apklotos pamiškės, šaltas oras, kuris grūdina kūną ir valią. Kalbėjausi su keliais vietiniais entuziastais ir čempionais, kurie mielai atskleidė, kaip jie išnaudoja tai, ką gamta jiems duoda.

Kai ežeras tampa treniruoklių sale

Ignalinos krašte gyvenantis riedučių ir slidinėjimo entuziastas Rimantas juokiasi, kad jam net nereikia važiuoti į sporto centrą – užtenka išeiti pro duris. „Ledas ant ežero – tai geriausia dovana, kokią gali gauti sportininkas žiemą. Bėgi per plaučius, čiuoži, o kartais tiesiog stoviu ir žiūriu, koks tas gamtos grožis“, – sako jis. Daugelis vietinių sportininkų naudoja užšalusius ežerus ne tik čiuožimui, bet ir bėgimo treniruotėms – ledas leidžia dirbti su pusiausvyra kitaip nei bėgimo takelis.

Svarbu paminėti – ledo storis visada tikrinamas, ir vietiniai tuo neabejingi. Prieš išeinant ant ežero, dauguma turi savo „taisyklių sąrašą“ – nuo ledo storio matavimo iki draugo, kuris žino, kur tiksliai išėjai treniruotis.

Slidinėjimas – ne pramoga, o gyvenimo būdas

Molėtų krašte gyvenanti Eglė, ne kartą tapusi regioninių slidinėjimo varžybų nugalėtoja, pasakoja, kad žiema jai – pati mėgstamiausia metų dalis. „Vasarą bėgioju, dviratį minu, bet slidės – tai kažkas visai kito. Kai tik pirmasis sniegas iškrenta, jau žinau, kad prasideda mano mėgstamiausias treniruočių ciklas“, – dalinasi ji.

Eglė pataria pradedantiesiems neskubėti ir pirmiausia išbandyti trumpus maršrutus arti namų, kol kūnas priprato prie slidinėjimo technikos. Ji taip pat pabrėžia, kad Aukštaitijos nacionalinio parko takai žiemą – tikras rojus slidininkams, nes:

• trasos dažniausiai nutrintos ramiai, be didelio žmonių srauto;
• reljefas įvairus – yra ir lengvų ruožų, ir tikrų iššūkių kalvose;
• gamtovaizdis toks, kad net sunkiausią treniruotę pamiršti dėl grožio aplink.

Šaltas vanduo – draugas, ne priešas

Negalima nepaminėti ir žiemos maudynių entuziastų, kurių Zarasų apylinkėse tikrai netrūksta. Vytautas, kuris jau daugiau nei dešimtmetį reguliariai maudosi lediniame vandenyje, sako, kad tai jam tapo neatsiejama dalimi bendro fizinio pasiruošimo. „Iš pradžių atrodė beprotybė, o dabar be to tiesiog nebeįsivaizduoju savaitės. Organizmas grūdinasi, imunitetas stiprėja, o ir galvoje pasidaro aiškiau“, – pasakoja jis.

Žinoma, jis įspėja – prieš pradedant tokias praktikas verta pasikonsultuoti su gydytoju, o patiems maudynių entuziastams svarbu niekada neiti į vandenį vienam. Ežerų kraštas turi savo bendruomenę, kuri palaiko vieni kitus ir žiemą, ir šiltuoju metu.

Kas jungia visus – disciplina ir meilė gamtai

Kalbėdamas su skirtingais sportininkais pastebi vieną bendrą bruožą – visi jie myli tą kraštą, kuriame gyvena, ir žiemą laiko ne kliūtimi, o galimybe. Treniruotės lauke, gryname ore, tarp ežerų ir miškų, suteikia kažką, ko jokia sporto salė negali pakeisti.

Daugelis pašnekovų pabrėžė ir vieną paprastą, bet svarbų dalyką – aprangos sluoksniavimas. Šaltyje sportuojantys žmonės dažniausiai renkasi kelis plonesnius sluoksnius, o ne vieną storą, nes taip lengviau reguliuoti temperatūrą priklausomai nuo intensyvumo.

Vietoj taško – žvilgsnis į ledą po kojomis

Kalbant apie žiemos treniruotes Rytų Lietuvos ežerų krašte, sunku nepasiduoti tam entuziazmui, kurį jaučia patys sportininkai. Jie nesiskundžia šalčiu ar trumpomis dienomis – jie tiesiog randa būdą, kaip iš to išspausti maksimumą. Ežerai virsta čiuožyklomis, takai – slidinėjimo trasomis, o šaltas vanduo – natūralia sveikatingumo procedūra. Jei kada nors abejosite, ar verta žiemą lįsti lauk iš šiltų namų, prisiminkite šiuos žmones – jie jau seniai įrodė, kad Aukštaitijos žiema gali būti geriausias treniruočių partneris, kokio tik gali norėti.