Rytų Lietuva – tas kraštas, kur žemė pilna ežerų kaip dangus žvaigždžių, o kalba kinta kas kelis kilometrus. Keliautojui, kuris bando susigaudyti vietinių šnekoje ar tiesiog perskaityti kelio ženklą, internetinis vertėjas dažnai tampa vienintele atrama. Bet čia ir slypi problema – dirbtinis intelektas, kad ir koks tobulas, nelabai supranta, kad „Dziedukas” nėra klaida, o „aina” nereiškia jokio veiksmažodžio iš ateities laiko.

Kai algoritmas susiduria su tarme

Google Translate ir panašūs įrankiai mokomi ant standartinės lietuvių kalbos tekstų – knygų, straipsnių, dokumentų. Dzūkavimas ar aukštaičių šnekta tuose masyvuose sudaro nykstamai mažą dalį, todėl vertėjas tiesiog neturi iš ko mokytis. Paklauskite jo, ką reiškia „voi kaip gražu”, ir gausite pažodinį, absurdišką atsakymą arba tiesiog originalų tekstą, paliktą be pakeitimų. Sistema atpažįsta, kad tai lietuviškai, bet nesupranta, kad tai – tarminis intarpas, ne klaida rašysenoje.

Panašiai nutinka su vietovardžiais. Ignalina, Adutiškis, Dieveniškės, Rimšė – šie pavadinimai vertėjui atrodo kaip tikriniai daiktavardžiai, kuriuos jis stengiasi transliteruoti į kitą kalbą, kartais visiškai iškraipydamas. Angliškai išvertus „Švenčionėliai” gali gimti kažkas panašaus į „Sventioneliai” arba, dar prasčiau, sistema pabandys ieškoti reikšmės žodyje ir gausis nesąmonė.

Praktinės gudrybės, kurios iš tiesų veikia

Pirma taisyklė – niekada nebandykite versti visą sakinį iš karto, jei jame yra vietovardis ar tarmybė. Geriau atskirti tuos elementus ir versti aplinkinį tekstą, o pavadinimus palikti originalius. Vertėjas geriau susitvarko su kontekstu, kai jam netrukdo neatpažįstami žodžiai viduryje sakinio.

Antra – jei norite išsiaiškinti tarminio žodžio reikšmę, verčiau ieškoti ne vertimo, o paaiškinimo. Įvedus frazę „ką reiškia” prieš pačią tarmybę, dažnai gaunamas geresnis rezultatas nei bandant versti tiesiogiai, nes tuomet sistema ieško aiškinamojo konteksto, o ne pažodinio atitikmens kitoje kalboje.

• Vietovardžius rašykite su lietuviškais diakritikais – be jų sistema dar labiau pasiklysta.
• Ilgus tarmiškus sakinius skaidykite į trumpesnius fragmentus, taip padidėja tikimybė, kad bent dalis bus atpažinta teisingai.
• Naudokite balso įvedimą atsargiai – tarminė intonacija dažnai suklaidina atpažinimo algoritmą labiau nei rašytinis tekstas.

Kada geriau pasitikėti žmogumi, o ne mašina

Yra situacijų, kai vertėjas tiesiog neturi šansų. Pavyzdžiui, kai vietinis gyventojas pasakoja apie kelią naudodamas ne bendrinius, o tarmiškus vietos pavadinimus – „ainu par Šalčią”, „prieg ažera” – čia jokia programa nepadės, nes tokių formų tiesiog nėra jos mokymo duomenyse. Šiuo atveju geriausia strategija – paprašyti žmogaus pakartoti bendrine kalba arba tiesiog parodyti pirštu kryptį. Skamba primityviai, bet veikia geriau nei bandymas versti nesuprantamą tekstą.

Kita vertus, patys vietovardžiai retai kelia realią kliūtį susikalbėti – jie veikia kaip savarankiški ženklai, kuriuos supranta ir vietinis, ir turistas, nepriklausomai nuo kalbos. Problema kyla tada, kai bandoma vietovardį įterpti į vertimą kaip paprastą žodį, o ne kaip nekintamą tikrinį pavadinimą.

Ežerų krašto kalbos mįslė, kurios neišsprendžia joks algoritmas

Galų gale, keliaujant per Rytų Lietuvos ežerų kraštą, tenka priimti, kad kalba čia yra tokia pati sudėtinė peizažo dalis kaip patys ežerai ar pušynai – jos negalima tiesiog „išversti” į kitą sistemą, nepraradus dalies prasmės. Internetinis vertėjas gali padėti susigaudyti bazinėse situacijose, bet jis niekada neperteiks to, kaip skamba senolio pasakojimas apie žvejybą Švento ežere ar kaip vietiniai kreipiasi vieni į kitus per turgų Ignalinoje. Geriausia strategija – naudoti technologiją kaip atramą, o ne kaip vienintelį šaltinį, ir neabejoti, kad kai kurie žodžiai tiesiog turi būti išgirsti, ne išversti.