Kai pirmą kartą išvažiavau į Zarasų kraštą pavasarį, dar prieš saulėtekį, ir pamačiau, kaip virš vandens kyla garas tarsi kažkas po ežero dugnu virtų sriubą – supratau, kad ši žemė gyvena savo tempu. Ne mūsų, miestiečių, kalendoriaus tempu, o kažkokiu kitu, senesniu. Rytų Lietuva – tai apie šimtą ežerų vienas šalia kito, kartais taip arti, kad tarp jų vos telpa keliukas ar pušynėlis. Ir kiekvienas turi savo charakterį, savo užgaidas.

Pavasaris – kai gamta dar nenusprendė, ką daryti

Balandis ir gegužė šiame krašte – laikas, kai reikia turėti kantrybės. Ledas dar gali laikytis pakraščiuose, o kitą dieną jau pučia šiltas vėjas ir visi bėga prie meškerių. Sterkas ir lydeka tuo metu būna aktyviausi – tai žinoma kiekvienam, kas bent kartą sėdėjo prie Sartų ar Dusios kranto. Bet yra ir kita pusė: kovo–balandžio mėnesiais galioja apribojimai, todėl verta pasitikrinti nerštinius periodus, kad žūklė netaptų problema vietoj malonumo.

Poilsiautojams pavasaris – tai laikas, kai kraštas dar tuščias nuo turistų, oras gaivus, o paukščių balsai girdisi geriau nei vasarą. Jei nemėgstate minios, tai jūsų sezonas.

Vasara – kai visi nori to paties

Birželis, liepa, rugpjūtis – tada Rytų Lietuva pasikeičia neatpažįstamai. Molėtų, Ignalinos, Utenos apylinkėse pilna palapinių, valčių, muzikos garsų iš tolimesnio kranto. Žūklė čia jau kitokia istorija – geriau plaukti anksti ryte ar vėlai vakare, kol saulė dar nekaitina ir žuvis nesislepia gilumoje. Karštosiomis dienomis populiariausia – karpiai, lynai, kuojos, kurie mėgsta šiltesnį vandenį.

Bet vasara – tai ne vien žūklė. Tai maudynės Aisetyje, irklavimas Baluošuose, vakarienė ant laužo kur nors prie Luodžio. Tiesa, būtent vasarą reikia rezervuotis nakvynę iš anksto – geriausios vietos prie ežerų dingsta akimirksniu.

Ruduo – kai gamta tampa nuoširdesnė

Rugsėjis ir spalis – tikriausiai mėgstamiausias metas tikriems meškeriotojams. Vanduo atvėsta, žuvis tampa aktyvesnė prieš žiemą, o sterkų ir lydekų gaudymas tampa beveik sportu. Tuo pačiu metu kraštovaizdis įgauna tą liūdną, bet gražų rudens atspalvį – geltoni beržynai atsispindi vandenyje, ir net jei žūklė nesiseka, pati kelionė atrodo verta laiko.

Poilsiui ruduo tinka tiems, kas ieško ramybės. Kavinukė miestelyje, pasivaikščiojimas palei krantą, gal net sauna prie ežero – viskas įgauna kitą, lėtesnį ritmą.

Žiema – ledas kaip savotiška scena

Ledinė žūklė šiame regione turi savo kultą. Žmonės važiuoja iš toli vien tam, kad išgręžtų skylę Dusios ar Rėkyvos ledyne ir tiesiog stovėtų, laukdami. Tai beveik meditacija. Bet čia reikia atsargumo – ledas ne visada vienodo storio, todėl vietinių patarimai ar informacija apie ledo būklę yra ne prabanga, o būtinybė.

Poilsiui žiema atveria kitokį groži – snieguotus pušynus, ramybę, kai net garsas atrodo prislopintas. Tai ne kiekvienam, bet tiems, kas myli tylą, tai gali būti pati gražiausia kelionė per metus.

Kaip iš tikrųjų suprasti šį kraštą

Rytų Lietuvos ežerai nėra vien turistinė atrakcija su gražiais saulėlydžiais nuotraukoms. Tai gyva sistema, kuri kvėpuoja pagal savo ritmą – kartais staigiai, kartais labai lėtai. Norint iš tiesų pajusti jos gaivalingumą, reikia ne tik žinoti sezonų taisykles, bet ir mokėti klausytis vietos – vėjo krypties, vandens spalvos, paukščių elgesio. Tie, kas atvažiuoja čia dažnai, greitai supranta: šis kraštas neatiduoda savo grožio iš karto. Jis palaipsniui atsiveria tam, kas sugeba sulėtinti žingsnį ir tiesiog būti čia, dabar, prie vandens.