Kai pagalvoji apie Rytų Lietuvos ežerus, į galvą pirmiausia lenda Trakai, Molėtai, gal dar Ignalinos apylinkės su tais garsiaisiais Ladakalnio vaizdais. Ir teisingai – ten tikrai gražu. Bet būtent todėl liepos ar rugpjūčio viduryje tose vietose žmonių būna tiek, kad jausiesi ne gamtoje pasilikęs vienas su ežeru, o eilėje prie ledų kioskelio. Laimei, Rytų Lietuva slepia daug daugiau, nei rodo instagraminiai kadrai.

Praleidau nemažai laiko važinėdamas po Aukštaitijos ir Dzūkijos pakraščius ieškodamas vietų, kur dar galima pasijusti kaip pirmą kartą atradus kažką savo. Štai dešimt tokių taškų, kuriuos verta įsitraukti į šio sezono planus.

1. Ūkojo ežeras prie Palūšės

Visi žino Lūšių ežerą su jo garsiąja bažnytėle, bet čia pat, vos per kelis kilometrus, slepiasi Ūkojas – gilus, tamsaus vandens ežeras, apsuptas pušyno. Žvejai jį vertina dėl unguriu, o poilsiautojai – dėl tylos, kurios Ignalinos rajone jau retai pavyksta rasti.

2. Kertuojų ežero pakrantės

Aukštaitijos nacionaliniame parke esantis Kertuojų ežeras dažnai lieka Baluošo ar Lūšiu šešėlyje. O veltui – čia yra keletas natūralių paplūdimėlių, kur galima pasistatyti palapinę ir jaustis taip, lyg būtum vienintelis žmogus regione.

3. Antalieptės marios

Zarasų rajone įsikūrusios Antalieptės marios – tai dirbtinis vandens telkinys, susidaręs užtvenkus Šventąją. Vietovė turi savitą, kiek melancholišką atmosferą: apsemti medžiai, senos sodybos pakrantėse, kurios primena, kad čia kadaise buvo gyvenvietė. Puiki vieta kanoja pasiplaukioti ir pagalvoti apie laiko tėkmę.

4. Smaluko ežeras Dzūkijoje

Nors dažniausiai su ežerų kraštu siejama Aukštaitija, Dzūkijos pusėje, netoli Varėnos, yra Smaluko ežeras – nedidelis, bet nuostabiai švarus, apsuptas pušynų kvapo. Ten pat netoliese galima užsukti į grybautojų mėgstamus miškus, jei sezonas leidžia.

5. Dringio ežero rytinis krantas

Dringis – vienas didžiausių Lietuvos ežerų, bet dauguma lankytojų sukasi apie vakarinę jo dalį, arčiau Palūšės. Rytinis krantas, ties Salų kaimu, yra kur kas ramesnis, o vaizdai į vandenį saulėlydžio metu – tiesiog kitokia kategorija.

6. Švenčionėlių apylinkių pelkynai ir ežerėliai

Švenčionėlių rajonas turi keistą reputaciją – jis kažkaip lieka nuošalyje nuo turistinių maršrutų, nors ten priglausta dešimtys mažų, vardo neturinčių ežerėlių tarp pelkių. Pasivaikščiojimas ten primena ne atostogas, o ekspediciją – ir tai gerąja prasme.

7. Baltosios Vokės apylinkės

Netoli Vilniaus, bet vis dar užmirštos – Baltosios Vokės apylinkės su savo miškais ir mažais tvenkiniais tinka tiems, kurie neturi laiko toliau keliauti, bet nori pabėgti nuo miesto triukšmo bent porai valandų.

8. Sartų ežeras už Dusetų

Sartai žinomi dėl kasmetinių ledo ritulio varžybų žiemą, bet vasarą čia lieka tuščia. Ežeras didelis, vėjuotas, tinkantis buriuotojams ar tiems, kas mėgsta ilgus dviračių žygius aplink vandenį.

9. Alaušo ežero šiaurinė pakrantė

Molėtų rajone esantis Alaušas dažnai lieka Siesarties ar Asvejos šešėlyje. O jo šiaurinė pakrantė – tikras atradimas tiems, kas ieško vienišų medinių prieplaukų ir vaizdo, kuriame nesimato nė vieno kito žmogaus.

10. Kiauneliškio apylinkės Ignalinos rajone

Vietovė, kuri dažnai minima tik dėl geležinkelio stoties, slepia keletą mažų ežerėlių, apsuptų miško. Ten galima rasti gerų vietų palapinei, o vakarais – tiesiog klausytis, kaip miškas pamažu nutyla.

Kelionė, kuri prasideda ten, kur baigiasi žemėlapis

Kartais atrodo, kad Lietuva jau seniai išnagrinėta iki paskutinio kampelio – bet užtenka nuvažiuoti dvidešimt kilometrų nuo pagrindinio kelio, ir viskas pasikeičia. Rytų Lietuvos ežerai turi tą savybę: kuo mažiau apie juos žinai iš anksto, tuo labiau jie nustebina atvykus. Šis sezonas – gera proga pasukti nuo įprastų maršrutų ir leisti sau pasiklysti tarp pušynų bei tylių vandenų, kuriuos dar neatrado dauguma. O gal geriau ir palikti taip – kad liktų bent kelios vietos, apie kurias nekalbama kiekviename kelionių tinklaraštyje.