Kai vanduo atšąla, žvejys atbunda

Yra kažkas keisto tame, kad žmonės masiškai traukia prie ežerų būtent tada, kai oras jau nebešildo. Rytų Lietuva – Molėtų, Ignalinos, Zarasų kraštai – rudenį tampa savotišku traukos centru tiems, kurie žvejoja ne dėl pramogos, o dėl kažko sunkiau paaiškinamo. Vietiniai tai žino jau seniai, tik apie tai nekalbėjo.

Rugsėjis ir spalis čia reiškia vieną dalyką: žuvys tampa aktyvesnės. Vanduo atšąla, deguonies daugiau, ir ešerys ar lydeka nebesilaiko gilumoje tykodami – jie maitinasi. Žvejys, kuris vasarą sėdėjo ir laukė, rudenį gali tikėtis rezultato.

Ką sako tie, kurie čia žvejoja dešimtmečiais

Vienas Molėtų rajono gyventojas, žvejojantis Bebrusų ežere nuo vaikystės, pasakojo paprastai: „Vasarą čia turistai, triukšmas, valtys. Žuvis išsigandusi. O spalį – tylu. Tada ir žvejoji.” Tai ne romantizavimas – tai praktinis pastebėjimas.

Kitas aspektas, kurį mini vietiniai: rudenį vanduo skaidresnis. Žolė nusėda, dumbliai nebeauga, ir galima matyti, kur žuvis eina. Tai keičia žvejybos logiką – mažiau spėliojimo, daugiau stebėjimo.

Dažnai minimas ir Lūšių ežeras Ignalinos rajone. Jis nėra populiariausias turistiniuose žemėlapiuose, bet žvejai jį žino. Rudenį čia sugaunami stambūs ešeriai, o prieiga prie vandens – per miško taką nuo Lūšių kaimo pusės – nėra pažymėta jokiame maršrute. Reikia tiesiog žinoti.

Takai, kurių nėra žemėlapiuose

Rytų Lietuvoje nemažai vietų, prie kurių patekti reikia arba klausti vietinių, arba tiesiog vaikščioti ir ieškoti. Tai nėra trūkumas – tai savybė.

Prie Sartų ežero Zarasų rajone yra keletas vietų, kur galima prieiti prie vandens pro ūkininkų laukus. Formaliai takai neįrengti, bet tradiciškai žvejai ten eina. Svarbu nepažeisti tvoros ir nepalikti šiukšlių – tai neišsakyta taisyklė, kuri leidžia tokioms vietoms išlikti atviromis.

Panašiai su mažesniais ežerėliais tarp Utenos ir Molėtų. Jie neturi pavadinimų turistiniuose žemėlapiuose, bet vietiniai juos vadina savo vardais. Rudenį ten galima žvejoti visiškai vienam – tai reta patirtis, kurią sunku rasti kitur.

Apie tai, kas iš tikrųjų traukia

Galbūt visas šis reiškinys – rudeninis žvejų antplūdis Rytų Lietuvoje – nėra tik apie žuvį. Tylu, šalta, rūkas virš vandens ryto metu, ir nėra nė vieno kito žmogaus aplinkui. Vasarą to gauti neįmanoma, nes tose pačiose vietose pilna žmonių. Ruduo grąžina ežerams tam tikrą orumą. O žvejai, kurie tai supranta, grįžta čia kiekvienais metais – ne dėl laimikio, o dėl to, kas lieka, kai laimikio nėra.