Ledas, kuris atrodo tvirtas, bet nėra

Rytų Lietuva – Aukštaitija, Dzūkija – žinoma dėl savo ežerų gausos. Molėtų, Ignalinos, Varėnos rajonuose jų šimtai. Vasarą čia pilna žvejų, maudynių mėgėjų, baidarininkų. Bet rugsėjis ir spalis – keistas tarpsezoniu, kai vanduo jau šaltas, o ledas dar nepatikimas. Būtent šiuo laikotarpiu nutinka daugiausia nelaimių.

Problema ta, kad rudeninis ledas formuojasi netolygiai. Rytų Lietuvos ežerai dažnai gilūs, su požeminiais šaltiniais ir sudėtingomis srovėmis dugne. Net jei pakrantėje ledas atrodo centimetras ar du, už kelių metrų jo gali visai nebūti arba jis bus plonytis kaip stiklas. Žmogus to nepamatys iš kranto.

Kodėl ruduo pavojingesnis nei žiema

Žiemą žmonės paprastai būna atsargesni. Jie žino, kad ledas gali lūžti, tikrina jo storį, klausia vietinių. Rudenį atsargumo jausmas atbunka – dar nėra to „žiemiško” nuotaiko, bet temperatūros jau leidžia ledui formuotis naktimis. Rytas gali atrodyti žiemiškas, o po pietų temperatūra pakyla virš nulio ir ledas susilpnėja.

Dar vienas faktorius – tamsa. Rugsėjo pabaigoje ir spalį sutemsta anksti. Žvejai, kurie išeina anksti ryte ar grįžta vakare, dažnai juda ant ledo prastai matydami, kur eina. Plyšiai, vandens plotai tarp ledo luitų – visa tai tampa nematoma.

Rytų Lietuvos ežerams būdinga ir tai, kad juos maitina daug upelių bei šaltinių. Vanduo, tekantis iš aplinkinių miškų, neša šilumą ir ardo ledą iš apačios. Vietiniai žvejai tai žino, bet svetimšaliai ar miestų gyventojai, atvykę pažvejoti, to neįtaria.

Ką sako gelbėtojai ir ką ignoruoja žmonės

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento duomenimis, didžioji dalis rudens-žiemos laikotarpio nelaimių ant vandens nutinka būtent pereinamuoju laikotarpiu – ne sausį ar vasarį, kai ledas storas, o spalį-lapkritį ir kovą-balandį, kai jis dar arba jau nepatikimas.

Gelbėtojai nuolat kartoja tas pačias taisykles: saugus ledo storis pėsčiajam – ne mažiau kaip 10 centimetrų, žvejui su įranga – 12-15 centimetrų. Bet kas tai tikrina? Praktiškai niekas. Žmonės eina, nes „kiti eina” arba nes „atrodo tvirtai”.

Ypač rizikuoja šunų šeimininkai. Ruduo – tai metas, kai šunys lekia ant bet kokio paviršiaus, o šeimininkai bando juos pasivyti. Keli tokie atvejai Lietuvoje buvo užfiksuoti ir Aukštaitijoje.

Praktiniai dalykai, kurie iš tikrųjų padeda

Prieš einant ant rudeninio ledo verta žinoti kelis konkrečius dalykus. Pirma – spalio mėnesį Rytų Lietuvoje saugaus ledo praktiškai nebūna, net jei naktimis šąla. Antra – jei vis tiek einate, turėkite su savimi ilgą virvę ir eikite ne vienas. Trečia – ledą tikrinkite plienu ar lazda prieš kiekvieną žingsnį, ne tik pakrantėje.

Jei įkritote – pagrindinė klaida yra panikuoti ir bandyti išlipti tiesiai aukštyn. Reikia išsitiesinti horizontaliai, rankomis remtis į ledo kraštą ir išsiridenti, ne išlipti. Tada ropoti, ne eiti, link kranto.

Vietiniai žvejai Molėtų ar Ignalinos krašte paprastai žino, kurie ežerai „anksti užšąla” ir kurie – ne. Jų patirtis – vertingas šaltinis, kurį turistai retai naudoja.

Tai, ką verta pasiimti su savimi

Rytų Lietuvos ežerai rudenį yra nuostabūs – rūkas, tyla, spalvotas miškas aplink. Suprantama, kodėl žmonės ten traukia. Bet tas grožis gali apgauti. Ledas, kuris blizga saulėtą spalio rytą, nebūtinai išlaikys net vaiko svorį.

Geriausias dalykas, kurį galima padaryti – tiesiog palaukti. Lapkritis, gruodis, kai šalčiai stabilizuojasi ir ledas formuojasi tolygiai – tada rizika mažėja. O jei kantrybės nėra, bent pasiimkite virvę, pasakykite kam nors, kur einate, ir nepasitikėkite ledo išvaizda. Jis beveik niekada neatrodo taip, kaip yra iš tikrųjų.