Vanduo atslūgsta – pavojus lieka

Kiekvienas pavasaris Rytų Lietuvoje atrodo vienodai: ledai tirpsta, upės išsilieja, žmonės skundžiasi užtvindytais keliais. O paskui vanduo grįžta į savo vietą ir visi atsikvėpia. Žvejai griebia meškerykočius ir skuba prie Žeimenos, Šventosios, Dysno. Ir čia prasideda tikroji problema – nes atslūgęs vanduo nereiškia saugaus vandens.

Rytų Lietuva po potvynių sezono tampa viena pavojingiausių vietų žvejams visoje šalyje. Ne dėl to, kad žmonės būtų neatsargūs. Dažniausiai – tiesiog nežino, ko ieškoti.

Kas iš tikrųjų vyksta po potvynio

Kai vanduo traukiasi, jis palieka kur kas daugiau nei purvą ir šiukšles. Upių vagos pasikeičia. Srovės kryptys – taip pat. Vietos, kur pernai stovėjai kojomis ant dugno, dabar gali būti pusantro metro gylio duobės. Krantai, kurie atrodė tvirti, iš tikrųjų yra pakirsti iš apačios – žingsnis, ir esi vandenyje.

Rytų Lietuvos upės šiuo atžvilgiu ypač klastingos. Smėlėti ir durpingi krantai čia erozijos paveikiami greičiau nei kitur. Žeimenos pakrantės po didelių potvynių gali atrodyti absoliučiai normaliai – ir griūti po pirmo žingsnio. Tai ne teorija. Tai dokumentuoti atvejai.

Be to, vanduo šiuo metu dar šaltas. Net jei moki plaukti, šalto vandens šokas gali paralyžiuoti raumenų kontrolę per kelias sekundes. Žvejys, įkritęs balandį ar gegužę, turi gerokai mažiau laiko reaguoti nei tas, kuris įkrenta liepos vidurį.

Trys klaidos, kurias žvejai daro vėl ir vėl

Pirmoji – einama į pažįstamas vietas, tikintis, kad jos nepasikeitė. Pasikeitė. Visada. Potvynis nėra tas pats kas praėjusių metų potvynis, ir vieta, kurią žinai kaip savo kišenę, gali būti visiškai kitokia.

Antroji klaida – žvejojama vienam. Rytų Lietuvos regionas nėra tankiai apgyvendintas. Jei kažkas nutinka prie Dysno ar Ūlos atokesnėse vietose, pagalbos laukti gali tekti labai ilgai. Telefono ryšys ten irgi ne visada patikimas.

Trečioji – gelbėjimosi liemenė laikoma bagažinėje. Ne ant savęs. Bagažinėje. Statistika čia negailestinga: dauguma žūčių vandens telkiniuose įvyksta per kelias minutes nuo įkritimo momento. Liemenė bagažinėje per tą laiką nepadeda.

Ką konkrečiai daryti, kad grįžtumėte namo

Prieš einant žvejoti po potvynių sezono – bent savaitę palaukite, kol vanduo nusistovės. Jei jau einate, pirmiausia apžiūrėkite krantą iš saugaus atstumo. Ieškokite įtrūkimų, nuošliaužų požymių, neįprastai minkštos žemės.

Liemenę dėvėkite. Ne laikykite – dėvėkite. Šiuolaikinės automatinės liemenės yra kompaktiškos, netrukdo judėti ir aktyvuojasi vandenyje savaime. Nėra jokios priežasties jų nenešioti.

Pasakykite kam nors, kur einate ir kada planuojate grįžti. Tai skamba trivialiai, bet būtent ši paprasčiausia taisyklė gelbsti gyvybes – nes tada bent jau žinoma, kur ieškoti.

Ir dar vienas dalykas: Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas kasmet skelbia informaciją apie pavojingas vietas po potvynių. Tai nemokama, prieinama ir dažnai ignoruojama informacija.

Žvejyba verta grįžimo

Rytų Lietuva po potvynių iš tikrųjų siūlo puikią žvejybą. Vanduo praturtėja deguonimi, žuvys aktyvios, gamta atsinaujinusi. Čia nėra jokio prieštaravimo tarp malonumo ir saugumo – tiesiog reikia žinoti, su kuo turi reikalą.

Pavojingiausias žvejys nėra tas, kuris rizikuoja sąmoningai. Pavojingiausias yra tas, kuris mano, kad viskas bus gerai, nes visada buvo gerai. Potvyniai keičia taisykles kiekvieną kartą iš naujo – ir Rytų Lietuva šiuo atžvilgiu nėra išimtis. Žinokite tai, pasiruoškite atitinkamai, ir tada mėgaukitės kiekviena valanda prie vandens.