Kodėl vietos pasirinkimas lemia viską

Rytų Lietuvoje žvejoti galima beveik kiekviename ežere, bet tai dar nereiškia, kad visur sugausi žuvies. Per dvidešimt metų praleidęs prie vandens supratau vieną paprastą tiesą – geresnė vieta svarbesnė už brangiausią meškerę ar pačius gudriaučius masalus. Matau, kaip žmonės ateina prie ežero, išsirenka pirmą patogią vietelę su suoliuku ir nustemba, kodėl žuvis nekanda. O kažkur už kelių šimtų metrų kitas žvejys traukia lydekų vieną po kitos.

Rytų Lietuvos ežerai turi savo charakterį. Čia ne Kuršių marios, kur vandens plotai didžiuliai ir vietos pasirinkimas gali atrodyti kaip loterija. Mūsų ežerai – Drūkšiai, Dusia, Sartai, Asvejos ežeras ir dešimtys mažesnių – turi aiškias struktūras, suprantamus dugną reljefus ir nuspėjamus žuvų judėjimo maršrutus. Reikia tik išmokti tai skaityti.

Ką pasakoja ežero forma ir dugnas

Pirmiausia, prieš važiuojant prie bet kurio ežero, pažiūrėkiu į žemėlapį. Ne į paprastą Google Maps, o į batimetrinį žemėlapį, kuriame matosi gylis. Tokius galima rasti Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos svetainėje arba specialiose žvejybos programėlėse. Kai kurie senesni žvejai šaiposi iš šių technologijų, bet aš matau akivaizdų skirtumą rezultatuose.

Ieškau kelių dalykų. Pirma – staigių gylio pasikeitimų. Ten, kur dugnas staiga kyla iš penkių metrų į du, beveik visada būna žuvies. Ypač pavasarį ir rudenį, kai vanduo maišosi. Antra – įlankos su seklumomis. Vasarą jose šyla vanduo, auga vandens augalai, o kartu su jais atsiranda smulkios žuvelės. O kur smulkis – ten ir plėšrūnas.

Drūkšių ežere, pavyzdžiui, yra vieta prie Drūkšių kaimo, kur dugnas palaipsniui kyla link kranto, bet maždaug už trisdešimties metrų nuo kranto yra toks lyg rėva – staigus nuolydis į gilumą. Žiemą ten stovi lydekos kaip kareiviai sargyboje. Panašių vietų pilna Dusios ežere, ypač šiaurinėje dalyje.

Dar vienas dalykas – salos ir pusiasaliai. Aplink juos vanduo juda kitaip, susidaro srovės, net ir ežere, kur, atrodo, jokios srovės negali būti. Žuvys mėgsta tokias vietas, nes jose lengviau medžioti. Asvejos ežere yra kelios nedidelės salutės – aplink jas visada verta pamėginti.

Vandens augalai – draugas ar priešas

Pradedantieji žvejai dažnai vengia vietų su augalija. Suprantu – nemalonu, kai masalas įstringa dumblynuose kas antrą metimą. Bet būtent augalų zonose vasarą koncentruojasi didžioji dalis žuvies. Ypač tai pasakytina apie starkus, ašarus ir kuojas. Net lydekos mėgsta tupėti augalų pakraščiuose ir iš ten pulti auką.

Svarbu suprasti, kokie augalai auga. Mėlynžiedės nendrės juostos paprastai rodo, kad dugnas dumblėtas ir gylis nedidelis – iki pusantro metro. Tokiose vietose gerai žvejoti pavasarį, kai žuvis ateina neršti, arba ankstyvą vasarą. Vėliau vanduo ten perkaista ir žuvis traukiasi į gilesnes vietas.

Vandens lelijos ir kitos plaukiančių lapų augalai rodo, kad gylis apie du-tris metrus. Tai puikios vietos vasaros vakarais. Kuojos mėgsta būti būtent tokiose vietose. Jei žvejoji spiningavimo būdu, mėgink mesti masalą į laisvus lopinėlius tarp augalų – ten dažnai tūno lydekos.

O štai nardančių augalų – elodėjos, roplių – plotai rodo švaresnes, deguonies turtingesnes vietas. Tokiose zonose mėgsta būti starkiai ir ešeriai. Dusios ežere yra tokių plotų rytinėje pusėje, kur vanduo skaidrus ir matosi dugnas net trijų metrų gylyje.

Vėjo kryptis ir oro slėgis – ne prietarai

Seniau maniau, kad visos tos kalbos apie vėją ir slėgį – tik žvejų prietarai. Kol nepradėjau vesti užrašų. Per kelerius metus surinkau duomenų ir pamatau aiškius dėsningumus. Tai ne magija, o paprasčiausia žuvų biologija.

Kai pučia stiprus vėjas į krantą, bangos muša į pakrantę, pakelia dugnoseną, drumzlina vandenį. Smulkios žuvelės ateina ieškoti išplovamo maisto. Paskui jas ateina ir stambesnės. Todėl vėjuotomis dienomis verta žvejoti būtent tame krante, į kurį pučia vėjas. Taip, ne nuo kurio ateina vėjas, o į kurį jis pučia. Daugelis žmonių šito nesupranta ir renkasi ramesnę pusę – patogiau, bet žuvies mažiau.

Rytų Lietuvoje vyrauja pietvakarių vėjai. Tai reiškia, kad dažniausiai aktyvesnės būna šiaurės rytų pakrantės. Asvejos ežere, pavyzdžiui, kai pučia iš pietvakarių, verta važiuoti prie Kriaunų ar Asvejos miestelio – ten žuvis aktyvesnė.

Dėl slėgio – tai irgi ne prietarai. Kai slėgis krenta, žuvų plūduriuojamieji pūslės šiek tiek išsiplečia, jos jaučiasi nepatogiai ir mažiau maitinasi. Kai slėgis kyla po žemo periodo, žuvys tampa aktyvios. Geriausias laikas – kai slėgis stabiliai aukštas keletą dienų iš eilės. Bet jei gali važiuoti tik savaitgalį, per daug nesukk galvos – geriau blogomis sąlygomis prie vandens nei geromis sąlygomis namuose.

Metų laikų ypatumai Rytų Lietuvos ežeruose

Kiekvienas sezonas keičia žuvų elgesį ir geriausias vietas. Pavasarį, kai tik nutrūksta ledas, žuvis traukiasi į seklesnes vietas, kur vanduo greičiau atšyla. Ieškau įlankų, upelių įtekėjimo vietų, seklių su pernykščiais nendrynais. Balandžio-gegužės mėnesiais būtent tokiose vietose vyksta nerštai, ir nors žvejoti neršto metu negalima, prieš pat jį ir iškart po jo žuvis būna labai aktyvi.

Drūkšių ežere yra kelios seklios įlankos pietinėje dalyje – ten pavasaris ateina savaitę anksčiau nei likusiame ežere. Panašiai ir Sartų ežere – seklesnioji rytinė dalis pirmoji atgyja po žiemos.

Vasarą situacija keičiasi. Kai vandens temperatūra viršija dvidešimt laipsnių, stambesnė žuvis traukiasi į gilesnes vietas arba ieško šaltinių, upelių įtekėjimo. Dusios ežere yra keletas vietų, kur įteka šaltiniai – vanduo ten net vasarą vėsesnis, ir lydekos bei starkiai būna labai aktyvūs. Tokias vietas randi pagal tai, kad vanduo ten skaidresnis ir šiek tiek kitokios spalvos.

Vasaros rytais ir vakarais verta žvejoti seklesniuose plotuose, o dienos metu – gilesniuose. Vidurdienį, kai saulė aukštai, žuvis nustumiama į gilumą arba slepiasi augalų pavėsyje.

Rudenį, kai vanduo vėsta, žuvis vėl tampa aktyvi ir pradeda intensyviai maitintis prieš žiemą. Rugsėjis ir spalis – vieni geriausių mėnesių žvejybai. Žuvis grįžta į seklesnes vietas, nes vanduo visame ežere vėl vienodos temperatūros. Tai laikas, kai galima sugauti didžiausius laimikius.

Žiemą per ledą žvejybos vietos vėl keičiasi. Ieškau gilesnių vietų su šaltiniais, kur deguonies kiekis didesnis. Seklumose, ypač jei daug augalų, žiemą deguonies trūksta ir žuvis ten neina. Geriausios vietos – keturių-šešių metrų gylis su kietu dugnu.

Kaip naudotis vietinių žvejų patirtimi

Geriausia informacija apie konkrečias vietas – iš vietinių žvejų. Bet reikia mokėti teisingai klausinėti. Jei priėjęs tiesiog paklausiu „kur čia žuvis kimba”, dažniausiai gaunu neapibrėžtą atsakymą arba net klaidinančią informaciją. Žvejai saugo savo vietas, ir tai suprantama.

Veikia kitaip. Atėjęs prie ežero, pirmiausia pats pamėginu. Po valandos-kitos, jei matau kitą žvejį, prieiną, pasikalbu apie orą, vandenį, paklausiu bendrų dalykų. Jei pamatau, kad žmogus sugavo žuvį, pagiriu. Paprastai po tokio pokalbio žmonės patys pradeda dalintis informacija. Ypač jei matai, kad esi pradedantysis ir nuoširdžiai domies.

Vietinėse žvejybos parduotuvėse irgi galima sužinoti naudingų dalykų. Pardavėjai žino, kokie masalai perka, o iš to galima spręsti, kokia žuvis dabar aktyvi ir kur. Jei perka daug voblerių lydekėms – reiškia, lydekos kimba. Jei eina kirminai ir lašiniai – aktyvūs kuojos ir karosai.

Socialiniai tinklai ir žvejų forumai taip pat naudingi, bet ten informacija dažnai pasenusi arba perdėta. Matau nuotrauką su stambiu laimikiu iš Asvejos ežero – bet kada ji padaryta? Gal prieš mėnesį, gal praeitais metais. Geriau sekti vietines žvejų grupes, kur žmonės dalinasi operatyvia informacija.

Infrastruktūra ir prieinamumas – praktiniai aspektai

Gali rasti tobulą vietą žvejybai, bet jei ten neprisieki arba nėra kur palikti automobilio, vieta tampa nenaudinga. Rytų Lietuvoje yra daug vietų, kur teoriškai žvejyba puiki, bet praktiškai sunku prieiti.

Didžiuosiuose ežeruose – Drūkšiuose, Dusioje, Sartuose, Asvejos – yra įrengtos oficialios prieigos su automobilių stovėjimo aikštelėmis. Tokias vietas randi per Aplinkos ministerijos interaktyvų žemėlapį. Šios vietos paprastai žymimos specialiais ženklais. Ten galima ramiai palikti automobilį, yra įrengti takai iki vandens.

Mažesniuose ežeruose situacija įvairesnė. Kartais geriausia vieta pasiekiama tik per privačią žemę, ir reikia prašyti leidimo iš savininkų. Dažniausiai žmonės leidžia, jei mandagiai paprašai ir paaiškini, kad paliksi viską švariai. Kai kurie net patys pataria, kur geriau žvejoti.

Jei planuoji žvejoti iš valties, svarbu žinoti, kur yra laivų nuleidimo vietos. Ne visuose ežeruose jos įrengtos. Drūkšių ežere yra keli punktai, kur galima nuleisti valtį – prie Drūkšių kaimo ir prie Rimbonių. Dusios ežere – prie Dusios miestelio. Asvejos ežere – prie Asvejos ir Kriaunų.

Dar vienas aspektas – saugumas. Kai kurios pakrantės pelkėtos, ypač pavasarį. Atrodo, kad tik keletas metrų iki vandens, bet įklimpsti iki kelių. Visada pirmą kartą naujoje vietoje einu atsargiai, pasitikrinau gruntą lazdele. Guminiai batai būtini, bet geriau turėti bridkelnės.

Ką daryti, kai atvykęs į vietą supranti, kad ji netinkama

Nutinka taip, kad atvažiuoji į vietą, kuri žemėlapyje atrodė puikiai, o realybėje – visai ne tai. Gal pakrantė pernelyg užaugusi, gal vanduo drumzlinas, gal pilna kitų žvejų. Nereikia užsispyrimo likti blogoje vietoje.

Visada turiu planą B. Prieš važiuodamas pažymiu žemėlapyje dvi-tris alternatyvias vietas tame pačiame ežere arba netoliese. Jei pirmoji vieta nepatinka, per penkiolika minučių galiu būti kitoje. Tai ypač svarbu, jei važiavai iš toli – gaišti kelias valandas blogoje vietoje būtų apgailėtina.

Kartais verta paprasčiausiai pavaikščioti palei krantą. Matau, kaip keičiasi dugnas, augalija, vandens spalva. Dažnai už kelių šimtų metrų randu daug geresnę vietą nei ten, kur pirmiausia sustojau. Polarizuoti akiniai labai padeda – su jais matai, kas dedasi po vandeniu, net jei saulė atspindi nuo paviršiaus.

Jei žvejoji iš valties, dar paprasčiau – galima išbandyti kelias vietas per vieną dieną. Pamėgini vienoje pusvalandį, jei neveikia – plaukioji toliau. Echolotas labai palengvina paieškas, bet galima ir be jo – tiesiog stebėk vandens spalvą, augalus, krantų formą.

Kai vieta rasta – kaip išlaikyti pusiausvyrą

Kai randi tikrai gerą vietą, kyla pagunda grįžti ten nuolat ir gaudyti kiek įmanoma daugiau. Bet tai trumparegiškas požiūris. Jei per intensyviai žvejosi vienoje vietoje, žuvų populiacija sumažėja, ir po kurio laiko ta vieta tampa eiline.

Stengiuosi rotuoti vietas. Turiu apie dešimt mėgstamų vietų Rytų Lietuvos ežeruose, ir kiekvienoje lankaus ne dažniau kaip kartą per savaitę-dvi. Tai leidžia žuvims atsigauti ir išlaikyti gerą populiaciją. Be to, skirtingose vietose skirtingais laikais žuvis būna aktyvesnė – rotuodamas vietas, didinu savo šansus.

Praktikuoju „pagauk ir paleisk” principą, ypač su stambesnėmis žuvimis. Didžiulė lydeka ar starkis – tai daugybę metų augusi žuvis, kuri duoda palikuonių. Paleisti ją atgal reiškia investuoti į ateitį. Pasiimi tik tiek, kiek tikrai suvalgysiu šviežio – paprastai dvi-tris vidutines žuvis pakanka.

Svarbu ir švarumas. Nepaliekiu šiukšlių, nelaužau augalų be reikalo, nerėkiu, netrukdau kitiems. Gera vieta išlieka gera tik tol, kol ja rūpinamasi. Matau, kaip kai kurios kadaise puikios vietos tapo sąvartynais – žmonės paliko plastiko butelius, maišelius, sugadintus masalus. Po to skundžiasi, kad žuvis dingo. O žuvis dingo ne todėl, kad buvo sugauta, o todėl, kad buvo sunaikinta aplinka.

Rytų Lietuvos ežerai – tai turtas, kurį turime išsaugoti. Geriausia žvejybos vieta nėra ta, kur sugauni daugiausiai, o ta, kur grįžti malonu ir po metų, ir po dešimties. Išmokus skaityti vandenį, suprasti žuvų elgesį ir gerbti aplinką, kiekviena išvyka tampa ne tik medžiokle dėl laimikio, bet ir tikru poilsiu, kurio šiuolaikiniame pasaulyje taip trūksta. O kai dar ir žuvis kimba – tai jau bonusas prie visos patirties.