Kodėl mūsų ežerai kenčia labiau nei norėtume pripažinti

Rytų Lietuva garsėja savo ežerais – tai tiesa, kurią kartojame kiekvieną vasarą, kai renkamės atostogų kryptį. Tačiau už šios romantizuotos vizijos slypi nemaloni tikrovė: daugelis šių vandens telkinių patiria tokį ekologinį stresą, kokio nepatyrė per pastaruosius šimtmečius. Problema ta, kad mes, kaip vietiniai gyventojai ir vasarotojai, dažnai patys tampame šio streso šaltiniu, net to nesuvokdami.

Ežerų eutrofikacija – tai tas žodis, kurį girdime iš mokslininkų, bet retai suprantame jo praktinę reikšmę. Paprastai tariant, tai vandens telkinio „persimaitinimas” maisto medžiagomis, dėl kurio vandenyje pradeda sparčiai daugėtis dumbliai ir žaliosios žuvys. Rezultatas? Drumstas vanduo, nemalonus kvapas, žuvų žūtis ir paplūdimiai, kuriuose nebegalima maudytis. Daugelyje Rytų Lietuvos ežerų šis procesas jau vyksta aktyviai, nors dar ne visur matome akivaizdžius simptomus.

Kas iš tiesų vyksta po vandens paviršiumi

Daugelis žmonių mano, kad ežeras – tai savotiška statinė vandens sistema, kuri savaime išlieka švari ir sveika. Realybė visiškai kitokia. Ežeras yra sudėtinga ekosistema, kurios pusiausvyra priklauso nuo dešimčių veiksnių: nuo vandens temperatūros iki dugno nuosėdų sudėties, nuo augalijos gausos iki žuvų populiacijos dydžio.

Pastaraisiais dešimtmečiais šią pusiausvyrą labiausiai išbalansuoja fosforas ir azotas – maisto medžiagos, kurios patenka į ežerus iš žemės ūkio paskirties žemių, nuotekų, o taip pat tiesiogiai iš mūsų veiklos prie vandens. Vienas kilogramas fosforo gali paskatinti iki 500 kilogramų dumblių augimą. Įsivaizduokite, kiek tokių kilogramų patenka į ežerą per metus iš visų šaltinių.

Rytų Lietuvos ežerai yra ypač pažeidžiami dėl kelių priežasčių. Pirma, daugelis jų yra seklūs, o tai reiškia, kad jie greičiau įšyla vasarą ir yra jautresni temperatūros pokyčiams. Antra, aplink daugelį ežerų intensyviai plėtojamas turizmas ir statyba, kas kelia papildomą spaudimą ekosistemoms. Trečia, klimato kaita lemia ilgesnius ir karštesnius vasaros laikotarpius, kas dar labiau skatina dumblių žydėjimą.

Ką mes darome ne taip (ir kaip tai pakeisti)

Pradėkime nuo to, kas vyksta tiesiogiai prie ežero kranto. Vasarotojai ir vietiniai gyventojai dažnai nežino arba ignoruoja, kaip jų kasdienė veikla veikia vandens kokybę. Štai keletas dažniausių klaidų, kurias matau kiekvieną vasarą.

Vejos priežiūra prie vandens: Daugelis žmonių nori turėti idealiai nušienautos žolės veją iki pat vandens. Tai atrodo gražiai, bet ekologiškai yra katastrofa. Tokia veja neturi jokios filtravimo funkcijos – lietus tiesiogiai nuplauna trąšas, pesticidus ir kitus teršalus tiesiai į ežerą. Reikėtų palikti bent 10-15 metrų natūralios augalijos juostą tarp vejo ir vandens. Taip, ji neatrodys kaip golfo aikštynas, bet sulaikys didžiąją dalį teršalų.

Ploviklių ir šampūnų naudojimas: Kažkodėl daugelis žmonių vis dar mano, kad „ekologiški” plovikliai yra visiškai saugūs ežerui. Tai mitas. Net ir biologiškai skaidūs plovikliai tiekia fosforo ir azoto, kurie skatina dumblių augimą. Indus reikėtų plauti toli nuo kranto, o dar geriau – viduje, kur nuotekos bus tinkamai apdorotos. Tas pats pasakytina apie muilą ir šampūnus – maudymasis su jais ežere turėtų būti tabu.

Duonos mėtymas paukščiams: Romantiškas užsiėmimas, kuris faktiškai kenkia tiek paukščiams, tiek ežerui. Nesuvalgyta duona pūva vandenyje, išskirdama tas pačias problemiškąsias maisto medžiagas. Be to, dirbtinis paukščių maitinimas sukelia jų pernelyg didelę koncentraciją vienoje vietoje, o tai reiškia daugiau išmatų vandenyje.

Septikai, nuotekos ir tai, apie ką nenorima kalbėti

Čia prasideda nepatogi tema, kurią daugelis norėtų ignoruoti. Rytų Lietuvoje vis dar yra daugybė sodybų ir vasarnamių, kurie neturi tinkamai įrengtų nuotekų valymo sistemų. Seni septikai, kurie praktiškai yra tik surinkimo duobės, dažnai būna netinkamai sandarūs arba perpildyti. Rezultatas – nuotekos patenka į gruntinį vandenį ir galiausiai į ežerą.

Problema ta, kad daugelis žmonių apie tai net nežino arba nenori žinoti. Septiko patikrinimas ir tinkamas aptarnavimas nėra seksualus dalykas, apie kurį norisi kalbėti vasaros vakarėliuose, bet tai yra viena svarbiausių priemonių apsaugoti ežerą. Septikai turėtų būti ištuštinami reguliariai – priklausomai nuo naudojimo intensyvumo, bet ne rečiau nei kartą per metus.

Dar blogiau yra su vadinamosiomis „ekologinėmis” tualetais, kurie faktiškai yra tik skylė žemėje. Jei tokia konstrukcija yra per arti ežero (arčiau nei 30 metrų), ji beveik garantuotai teršia gruntinį vandenį. Investicija į tinkamą nuotekų valymo sistemą gali kainuoti kelias tūkstančius eurų, bet tai yra būtina, jei norime išsaugoti ežerus ateinančioms kartoms.

Žvejyba ir invazinės rūšys: sudėtingesnis klausimas nei atrodo

Daugelis žmonių mano, kad žvejyba yra nekenksminga veikla, kuri net gali padėti ežerui. Iš dalies tai tiesa, bet tik jei žvejyba yra atsakinga ir atitinka ekosistemos poreikius. Problema ta, kad daugelyje Rytų Lietuvos ežerų žuvų populiacijos yra išbalansuotos – per daug baltųjų žuvų (karšių, kuojų), kurios skatina vandens drumstumą, ir per mažai plėšriųjų žuvų, kurios kontroliuotų baltųjų žuvų populiaciją.

Kai kurie žvejai praktikuoja „sugauk ir paleisk” principą, kas yra gražu, bet ne visada protinga. Jei sugaunate karšius ar kuojas iš eutrofizuoto ežero, geriau jų neišleisti atgal – šios žuvys tik prisideda prie problemos. Kita vertus, lydekų ir ešerių išleidimas atgal yra labai pageidautinas, nes šios žuvys padeda kontroliuoti baltųjų žuvų populiaciją.

Invazinės rūšys – tai atskira košmaras. Rotanai, kurie jau yra daugelyje Rytų Lietuvos ežerų, gali visiškai sunaikinti vietinių žuvų populiacijas. Problema ta, kad daugelis žmonių net nežino, kaip atrodo rotanas, ir gali netyčia jį perkelti į kitą vandens telkinį ant žvejybos įrangos ar valčių. Visada reikia kruopščiai nuplauti visą įrangą prieš perkeliant ją į kitą ežerą.

Kaip vasarotojai gali tapti sprendimo dalimi

Gana kritikos – kalbėkime apie konkrečius veiksmus, kuriuos kiekvienas gali įgyvendinti jau šią vasarą. Kai kurie iš jų yra paprasti, kiti reikalauja šiek tiek daugiau pastangų, bet visi yra realūs ir efektyvūs.

Sukurkite pakrančių apsauginę zoną: Jei turite sklypą prie ežero, palikite bent 10-15 metrų natūralios augalijos juostą. Taip, teks atsisakyti dalies „gražaus vaizdo”, bet ši juosta veiks kaip natūralus filtras. Galite ją net šiek tiek sutvarkyti – palikti gražesnius krūmus, pasodinti vietinių augalų, bet nepjauti jos kaip vejo.

Atsisakykite cheminių trąšų ir pesticidų: Jūsų veja prie ežero nereikia atrodyti kaip Wimbledono teniso kortas. Jei jau būtinai norite tręšti, naudokite tik organinius trąšas ir tik toli nuo vandens. Dar geriau – tiesiog priimkite faktą, kad natūrali, šiek tiek laukinė veja yra gražesnė ir sveikesnė ežerui.

Įsirenkite tinkamą valčių valymo sistemą: Jei naudojate variklį, įsitikinkite, kad jis yra gerame stovyje ir nenuteka kuras ar tepalai. Keturiuose taktuose varikliai yra daug švaresni nei dviejų taktų. Elektrinis variklis – dar geriau, jei galite sau tai leisti.

Dalyvaukite vietinėse valymo akcijose: Daugelyje Rytų Lietuvos vietovių organizuojamos pakrančių valymo akcijos. Tai ne tik padeda fiziškai išvalyti šiukšles, bet ir kuria bendruomenės jausmą ir atsakomybę už ežero būklę.

Stebėkite ir praneškite apie problemas: Jei pastebite staigų vandens spalvos pasikeitimą, žuvų žūtį ar įtartinus išleidimus į ežerą, praneškite apie tai Aplinkos apsaugos agentūrai. Daugelis rimtų problemų būna pastebimos būtent vietinių gyventojų ir vasarotojų.

Bendruomenės vaidmuo: kodėl individualių pastangų nepakanka

Čia turiu būti visiškai atvirai kritiškas: individualios pastangos yra svarbios, bet jos niekada nebus pakankamos, jei nebus koordinuotos bendruomenės ir savivaldybių lygmeniu. Daugelyje Rytų Lietuvos vietovių trūksta sisteminio požiūrio į ežerų apsaugą. Yra gražių planų, strategijų, bet realių veiksmų – per mažai.

Viena didžiausių problemų yra tai, kad ežerų apsauga dažnai yra niekas kieno atsakomybė. Savivaldybės sako, kad tai valstybės reikalas, valstybinės institucijos sako, kad tai savivaldybių kompetencija, o tuo tarpu ežerai toliau degraduoja. Reikia aiškios atsakomybės grandinės ir, svarbiausia, finansavimo konkretiems veiksmams.

Bendruomenės turėtų organizuotis į ežerų apsaugos grupes, kurios galėtų lobizuoti už konkrečius sprendimus. Pavyzdžiui, reikalauti, kad savivaldybė įvestų griežtesnius reikalavimus nuotekų valymui, arba kad būtų skiriamos dotacijos gyventojams, norintiems įsirengti modernius septikus. Tokios grupės jau veikia prie kai kurių Rytų Lietuvos ežerų ir jos rodo realius rezultatus.

Taip pat svarbu švietimas. Daugelis žmonių tiesiog nežino, kaip jų veiksmai veikia ežerą. Reikėtų organizuoti reguliarius mokymus vasarotojams, platinti informacinius leidinius, galbūt net įvesti savanoriškus „ežero draugų” sertifikatus tiems, kurie įsipareigoja laikytis tam tikrų taisyklių.

Realybė be rožinių akinių: ką tikrai galime pasiekti

Būkime sąžiningi – daugelis Rytų Lietuvos ežerų jau yra patyrusių negrįžtamų pokyčių. Kai kurie ežerai, kurie prieš 50 metų buvo skaidrūs ir turtingi įvairiomis žuvų rūšimis, dabar yra eutrofikuoti ir jų būklės visiškai atkurti tikriausiai nepavyks. Tai nėra pesimizmas – tai realizmas, kuris turėtų mus mobilizuoti veikti dabar, kol dar galime išsaugoti tuos ežerus, kurie dar yra geros būklės.

Ežero ekosistemos atkūrimas yra ilgas ir brangus procesas. Kai kuriose šalyse tai užtrunka dešimtmečius ir kainuoja milijonus. Mes neturime nei tiek laiko, nei tiek pinigų. Todėl mūsų prioritetas turėtų būti prevencija – apsaugoti tuos ežerus, kurie dar yra santykinai sveiki, ir bent sustabdyti degradaciją tuose, kurie jau kenčia.

Tai reiškia, kad turime priimti kai kuriuos sunkius sprendimus. Galbūt reikės apriboti statybą prie tam tikrų ežerų. Galbūt reikės uždrausti tam tikrus ūkinės veiklos tipus jautriausiose teritorijose. Galbūt reikės investuoti į brangesnes, bet efektyvesnes nuotekų valymo sistemas. Šie sprendimai nebus populiarūs, bet jie yra būtini.

Tuo pačiu metu turime būti realistai dėl to, ką individualūs veiksmai gali pasiekti. Jūsų sprendimas nenaudoti ploviklių ežere yra svarbus, bet jis neišgelbės ežero, jei šalia yra intensyvi žemdirbystė su trąšų pertekliumi arba jei pusė kaimynų vis dar turi skylėtus septikus. Sisteminis požiūris yra būtinas, o tai reiškia politinį spaudimą, bendruomenės organizavimąsi ir ilgalaikį įsipareigojimą.

Rytų Lietuvos ežerai yra mūsų bendras turtas, bet jie nėra neišsenkantys. Kiekviena vasara, kai nieko nedarome, yra prarasta galimybė. Kiekvienas septantis, kuris nuteka į gruntinį vandenį, yra dar vienas žingsnis link degradacijos. Bet kiekvienas žmogus, kuris nusprendžia veikti atsakingai, yra žingsnis teisinga kryptimi. Klausimas tik, ar tų žingsnių bus pakankamai ir ar jie bus pakankamai greiti, kad sustabdytų tai, kas jau vyksta. Atsakymas priklauso nuo mūsų visų – ne rytoj, o šiandien.