Vanduo čia kitoks

Rytų Lietuvos ežerai – tai ne kurortas. Ignalinos, Zarasų, Švenčionių kraštų vandenys gali būti neįtikėtinai gražūs, bet ir klastingi: staigūs gylio pokyčiai, šaltos srovės dugne, dumblinas krantas, į kurį sunku išlipti. Vietiniai žvejai tai žino. Turistai – ne visada.

Kiekvieną vasarą čia nutinka nelaimių. Ir dažniausiai ne todėl, kad žmonės nemoka plaukti – o todėl, kad nežino, ką daryti pirmąsias kelias minutes. O jos lemia viską.

Pirma – nesišauk į vandenį pats

Tai skamba paradoksaliai, bet vietiniai gelbėtojai tai kartoja kaip mantrą: neišmok žmogaus iš vandens, jei pats nesi tam pasiruošęs. Paskęstantis žmogus yra panikoje. Jis instinktyviai laikysis už bet ko – ir gali nuvaryti po vandeniu tą, kuris atplaukė padėti.

Zarasų rajone dirbantis žvejys Algirdas, kuris per gyvenimą yra dalyvavęs ne viename gelbėjime, sako paprastai: „Pirmiausia rėk. Kiek tik gali. Kad kiti išgirstų. Paskui ieškok, kuo mesti.”

Virvė, diržas, šaka, net džinsai surišti – bet kas, kas pasiekia žmogų vandenyje ir leidžia jį traukti iš saugaus atstumo. Tai veikia. Šokimas į vandenį be plano – ne visada.

Kaip elgtis, kol atvažiuoja pagalba

Skambinti 112 reikia iš karto – net jei atrodo, kad situacija suvaldoma. Dispečeriai gali nukreipti artimiausią pagalbą, o Rytų Lietuvoje tai gali būti ir vandens gelbėjimo tarnyba, ir ugniagesiai, ir greitoji.

Svarbiausia, ką reikia pasakyti: koks ežeras, kur tiksliai, ar žmogus vis dar vandenyje, ar jau ištrauktas. Kuo tiksliau – tuo greičiau.

Jei žmogus jau ištrauktas iš vandens ir nereaguoja – pradedamas dirbtinis kvėpavimas. Ne po penkių minučių, ne tada, kai atvažiuos greitoji. Iš karto. Molėtų rajono gelbėtojai pasakoja, kad būtent šis laiko tarpas – nuo ištraukimo iki reanimacijos – dažnai nulemia baigtį.

Ką žino vietiniai, ko nemoko mokykloje

Rytų Lietuvos ežeruose yra vietų, kur krantas atrodo seklus, bet po žole slepiasi staigus nuolydis. Vietiniai žvejai tai vadina „ežero apgaule”. Jie žino, kur galima bristi, o kur – ne. Turistai to nežino.

Todėl prieš maudantis nepažįstamame ežere – pasiklausk. Kaimynų, žvejų, stovyklaujančių šalia. Tai ne silpnumas. Tai elementarus išmintingumas.

Taip pat verta žinoti: vaikai paskęsta tyliai. Jokio rėkimo, jokio rankų mojimo – tiesiog dingsta po vandeniu per kelias sekundes. Todėl jei vaikas buvo vandenyje ir jo nebematai – veik iš karto, nelaukk.

Vanduo nepriima pasiteisinimų

Rytų Lietuvos ežerai kasmet pritraukia tūkstančius žmonių – ir tai gerai. Bet vanduo yra tas, kuris diktuoja sąlygas, ne mes. Žvejai, kurie čia praleidžia dešimtmečius, nekovoja su ežeru – jie jį gerbia.

Galbūt svarbiausia pamoka, kurią galima išmokti iš vietinių, yra ne techninė. Ji paprastesnė: būk budrus, kol dar nereikia gelbėti. Stebėk, kas vyksta aplink. Žinok, kur yra artimiausias gelbėjimo ratas. Turėk telefone įsisaugojęs 112. Ir jei kažkas atrodo ne taip – klausk savęs, ar tikrai viskas gerai, kol dar yra laiko.

Nes vanduo klaidos nepriima. O sekundės, kurių prireikia apsispręsti – jos tikros.