Važiuoti į Aukštaitiją pirmą kartą – tai kaip bandyti perskaityti žemėlapį, kurį kažkas sumaišė su vandens lelijų raštu. Keliai vinguriuoja tarp ežerų taip, kaip jiems patinka, ne taip, kaip tau reikia, ir GPS ten dažnai tiesiog atsisako komentuoti. Bet kai jau kartą pravažiuoji tuos kelius, supranti, kad jie tokie ne be reikalo – tiesiog reljefas ir vanduo diktuoja savo sąlygas.

Automobilis – patikimiausias, bet ne visada paprastas variantas

Jeigu turi savo transportą, Rytų Lietuva atsiveria visai kitaip. Gali sustoti kur tik užsimanei – pamatęs gražų vaizdą į Baltųjų ar Ilgio ežerą, tiesiog paspaudi stabdžius ir stovi. Bet čia yra vienas dalykas, apie kurį reikia žinoti iš anksto: dalis kelių tarp mažesnių kaimų yra žvyrkeliai, o po lietaus jie tampa gan nemaloniu iššūkiu. Pavažiuoji kokį pusvalandį per Labanoro girios pakraštį ir supranti, kad greitis 40 km/h čia yra visai adekvatus, o ne per lėtas, kaip gali pasirodyti pirmą minutę.

Degalinių irgi nėra ant kiekvieno kampo, tad geriau pilnas bakas prieš išvažiuojant iš Utenos, Ignalinos ar Molėtų link mažesnių vietovių. Vieną vasarą pats klaidžiojau apie Aukštaitijos nacionalinį parką su degalų lempute jau degančia – patirtis, kurios nerekomenduoju kartoti.

Viešasis transportas – veikia, bet reikia planuoti iš anksto

Traukiniu iki Ignalinos nuvažiuoti visai patogu, maršrutas iš Vilniaus nėra ilgas ir vaizdai pakeliu tikrai neblogi. Toliau į mažesnius kaimelius – Palūšę, Ginučius, Stripeikius – jau reikės arba autobuso, kuris važiuoja retai, arba taksi, arba tiesiog kažko, kas tave paveš. Kai kurie kaimai turi tik po kelis autobusų reisus per dieną, tad jeigu planuoji viešuoju transportu, sudėliok maršrutą prieš išvažiuodamas, nebandyk improvizuoti vietoje – patikėk, ten interneto ryšys ne visur geras, o Google Maps ne visada atspindi realų autobusų grafiką.

Dviratis ir valtis – kai keliai baigiasi, o kelionė ne

Aukštaitijos nacionaliniame parke dviratis dažnai yra geriausias sprendimas – takai per mišką, aplink ežerus, tokie, kokių automobiliu tiesiog nepasieksi. Yra vietų, kur nuomoja dviračius tiesiog prie ežero kranto, tad neprivalai vežtis savo. O jeigu kelias visai baigiasi ir prieš tave tik vanduo – čia jau valties ar kanoe reikalas. Ignalitis, Lūšiai, Baluošas – jungiasi tarpusavyje kanalais, ir tai iš tiesų yra atskiras, gan neįtikėtinas kelių tinklas, tik vandens.

Keli praktiniai dalykai, kurių niekas iš anksto nepasako

• Vietiniai kelio ženklai kartais nurodo atstumą iki kaimo, o ne iki lankytinos vietos – patikrink atstumą iki konkretaus objekto, ne tik pavadinimo.
• Parkavimas prie populiaresnių ežerų vasarą gali būti tikra galvos skausmo priežastis – atvažiuok anksčiau ryto arba vėliau vakaro.
• Mobilus ryšys giliau miškuose dingsta, tad atsisiųsk žemėlapį offline režimu iš anksto.
• Kaimo turizmo sodybos dažnai patys atveža ar nuveža svečius nuo stoties – paklausk, kai rezervuoji.

Vietoj GPS balso – keli žodžiai iš širdies

Aukštaitijos keliai nėra tokie, kur galima skubėti. Jie tave verčia sulėtinti, sustoti, pasižiūrėti į ežerą, kurio pavadinimo net neišmoksi taisyklingai išsakyti. Ir tikriausiai tai ir yra viso to esmė – ne kaip greičiau pasiekti tašką B, o kiek tų taškų tarp A ir B pamatysi. Taigi imk automobilį, dviratį ar tiesiog geras kojines žygiui, planuok maršrutą su atsarga laiko ir degalų, ir leisk tiems vingiuotiems keliams tave nuvesti kur nors, kur telefonas nerodys signalo, bet gamta – rodys visą savo grožį.