Kai vanduo atšąla, žuvys tampa godesnės

Rugsėjis Zarasų rajone – tai ne sezono pabaiga, o jo kulminacija. Bent jau tiems, kurie žvejoja rimtai. Vietiniai tai žino jau seniai, o turistai vis dar važiuoja prie ežerų liepos viduryje, kai vanduo šiltas kaip vonia, o žuvys snaudžia dugne ir net masalo nepažiūri.

„Vasarą čia pilna žmonių, bet žuvies niekas netraukia. O rugsėjį, spalį – tyla, bet kibimas toks, kad rankos pavargsta,” – sako Henrikas, Sartų ežero pakrantėje gyvenantis vyras, kuris žvejoja čia jau keturiasdešimt metų. Jis neskaičiuoja, kiek kartų buvo prie vandens – tiesiog eina tada, kai reikia.

Kodėl ruduo keičia viską

Biologiškai tai paprasta: atšalus vandeniui, žuvys intensyviai maitinasi prieš žiemą. Ešeriai, lydekos, karšiai – visi jie rudenį aktyvesni nei bet kuriuo kitu metų laiku. Vanduo tampa skaidresnis, nes dumbliai nustoja žydėti, ir žuvis lengviau randa masalą. O žvejui tai reiškia, kad nereikia ilgai laukti.

Rytų Lietuva – Aukštaitija, Dzūkija, Zarasų ir Ignalinos kraštai – turi dar vieną privalumą: čia ežerai gilūs, švarūs ir tarpusavyje sujungti upeliais. Žuvys migruoja, ir tas, kas žino maršrutus, gali sekti jų judėjimą kaip medžiotojas.

Mažai žinomi taškai, apie kuriuos vietiniai nekalbės garsiai

Sartai – garsiausias, bet ne vienintelis. Netoli Duseto miestelio yra keletas mažesnių ežerų, kurie žemėlapiuose atrodo neįspūdingai, bet rudenį ten kibimas fantastiškas. Vietiniai juos vadina tiesiog „mūsų ežerėliais” ir turistams adreso neduoda.

Ignalinos rajone, šalia Linkmeno ežero, yra seklios įlankos, kur spalį susirenka dideli ešeriai. Reikia žinoti, iš kurios pusės prieiti – nuo kelio jų nepasieksi, bet pėsčiomis per mišką apie kilometrą ir esi ten, kur turistų nėra.

Dysnos ežeras prie Daugailių – dar vienas toks taškas. Nedidelis, bet su charakteriu. Vietiniai sako, kad čia geriausiai žvejoti ankstų rytą, kai rūkas dar nesitraukęs nuo vandens. Lydekos tada elgiasi lyg pamišusios.

Ką sako patys žvejai

Pasikalbėjus su keliais Zarasų ir Ignalinos rajono gyventojais, išryškėja kelios bendros taisyklės. Pirma – neskubėti. Rudeninis žvejys turi laiko. Antra – masalai turi būti natūralūs: sliekai, kirmėlės, mažos žuvelės. Blizgės veikia, bet ne visada. Trečia – anksti rytas arba vėlyvas vakaras, bet ne vidurdienis.

„Žmonės galvoja, kad žvejyba – tai sėdėjimas prie vandens. Ne. Tai skaitymas – vandens, oro, žuvies elgesio,” – aiškina Algirdas iš Zarasų, kuris mėgsta žvejoti vienas ir retai pasakoja, kur tiksliai eina.

Kai sezonas tampa savotišku ritualu

Rudeninis žvejojimas Rytų Lietuvoje jau seniai peržengė hobio ribas – tai tam tikras ritualas, kuris sujungia žmones su vieta ir laiku. Turistai, kurie atranda šį kraštą ne vasarą, o spalio pradžioje, dažnai sako, kad grįžta. Ežerai tada atrodo kitaip – ramesni, gilesni, tarsi atsikvėpę po vasaros triukšmo. Žuvys kibančios, oras gaivus, ir aplink nėra nė gyvos dvasios. Tai ir yra tas dalykas, kurio vasarą čia nerasi jokiais pinigais.