Kodėl mūsų ežerai šaukiasi pagalbos

Rytų Lietuva – tai kraštas, kuriame vanduo ir žemė susipina į neišskiriamą visumą. Čia kiekvienas trečias kelias veda prie ežero, o vasaros vakarai kvepia vandens lelijom ir šviežia žuvimi. Tačiau pastaraisiais metais vis dažniau girdime apie žydinčius ežerus, nykstančias žuvų rūšis ir degraduojančias pakrantes. Tai nėra abstrakti ekologinė problema – tai mūsų kasdienybės dalis, kuri tiesiogiai veikia kiekvieno, kuris gyvena šalia vandens ar atvyksta čia poilsiauti, gyvenimo kokybę.

Pažvelkime tiesiai į akis: daugelis Rytų Lietuvos ežerų patiria didžiulį spaudimą. Intensyvi žemės ūkio veikla, chaotiška statyba prie krantų, netvarkomas nuotekų šalinimas ir vis dar gyva sovietinių laikų mentalitetas „gamta viską sutvarkys” – visa tai sudaro tokią naštą, kurią ekosistemos jau vos bepakelia. O juk šie vandenys – ne tik mūsų poilsio vieta, bet ir gyvybiškai svarbi daugelio augalų, gyvūnų, paukščių buveinė.

Kas iš tikrųjų vyksta po vandens paviršiumi

Daugelis žmonių mano, kad jei ežeras atrodo gražus iš tolo, vadinasi, su juo viskas gerai. Deja, realybė dažnai būna kitokia. Eutrofizacija – štai tas žodis, kurį turėtų žinoti kiekvienas ežero kaimynas. Paprastai tariant, tai vandens telkinio „nutukimas”, kai į jį patenka per daug maistingųjų medžiagų, ypač azoto ir fosforo.

Iš kur tos medžiagos atsiranda? Dažniausiai iš mūsų pačių veiklos. Trąšos iš laukų, plovikliai iš skalbyklų, netinkamai išvalytos nuotekos, netgi paprastas muilo putų patekimas į vandenį per vasaros maudynes – visa tai prisideda. Kai vandens telkinyje per daug maistingųjų medžiagų, prasideda intensyvus dumblių augimas. Vasarą ežeras tampa žalias, kartais net su nemaloniu kvapu. O kai tos dumblės miršta ir pūva, jos sunaudoja deguonį, kurio reikia žuvims ir kitiems vandens gyventojams.

Esu mačiusi, kaip vienas Molėtų rajono ežeras per dešimtmetį pasikeitė iš skaidraus, dugną matomo vandens telkinio į drumstą, žalią balą. Vietiniai žmonės pasakoja, kaip anksčiau čia plaukiodavo lydekos ir starkiai, o dabar beveik nieko neliko. Ir tai nutiko ne dėl kokios gamtos katastrofos, o dėl kasdienių, smulkių žmonių veiksmų, kurie laipsniškai kaupėsi.

Ką galime padaryti kiekvienas iš mūsų

Gera žinia ta, kad situacija nėra beviltiška. Kiekvienas, kuris gyvena prie ežero ar praleidžia šalia jo laiką, gali prisidėti prie jo išsaugojimo. Ir tam nereikia būti ekologu ar turėti specialių žinių – pakanka sveiko proto ir šiek tiek geros valios.

Pirmiausiai – pakrantės zona. Tai kritiškai svarbi ežero dalis, veikianti kaip natūralus filtras tarp sausumos ir vandens. Deja, daugelis žmonių, įsigijusių sklypą prie ežero, pirmiausia nori turėti idealų veją iki pat vandens. Tai viena didžiausių klaidų. Natūrali pakrantės augalija – nendrės, meldai, viksvos – ne tik gražiai atrodo, bet ir atlieka svarbų darbą: sulaikė maistines medžiagas, stabilizuoja krantą, teikia prieglobstį žuvų jaunikliams ir vandens paukščiams.

Jei jau turite sklypą prie ežero, palikite bent 5-10 metrų juostą su natūralia augalija. Taip, galbūt tai ne taip estetiška kaip prižiūrėta veja, bet tikrai funkcionalu. O jei norite turėti prieigą prie vandens, geriau įrenkite vieną siaurą takelį ar medinę platformėlę, nei kirsti visą augaliją.

Nuotekų klausimas: nemaloni, bet būtina tema

Kalbėkime atvirai apie tai, apie ką daugelis vengia kalbėti – nuotekas. Rytų Lietuvoje vis dar yra daug sodybų ir vasarnamių, kurie neturi tinkamų nuotekų valymo įrenginių. „Išleidžiam į duobę” ar „turim septinį” – dažnai girdimi atsakymai. Bet ar tikrai žinote, kur tos nuotekos keliauja toliau?

Seni, netinkamai įrengti septikai dažnai tiesiog praleidžia neišvalytas ar menkai išvalytas nuotekas tiesiai į gruntą, o iš ten – į ežerą. Ypač pavojinga tai žiemą, kai šaltas gruntas prasčiau filtruoja, ir pavasarį, kai tirpstant sniegui visos sukauptos medžiagos staiga patenka į vandenį.

Jei turite nekilnojamąjį turtą prie ežero, investicija į modernų nuotekų valymo įrenginį – tai ne prabanga, o būtinybė. Taip, tai kainuoja, bet yra įvairių ES paramos programų, kurios gali padengti dalį išlaidų. Be to, pagalvokite: ar verta taupyti kelis tūkstančius eurų, jei dėl to ežeras, kurio pakrantėje gyvename, taps netinkamas maudytis?

Praktiškas patarimas: jei negalite iškart įrengti visiško biologinio valymo įrenginio, bent jau įsitikinkite, kad jūsų septinė yra sandari ir reguliariai išvežama. Niekada neišleidžiate nuotekų tiesiai į gruntą ar, dar blogiau, į griovį, vedantį į ežerą.

Kasdieniai įpročiai, kurie keičia viską

Kartais smulkmenos daro didžiausią skirtumą. Pavyzdžiui, kuo plaunate indus ir skalbiate drabužius? Daugelis ploviklių ir skalbimo miltelių turi fosfatų – tų pačių medžiagų, kurios skatina dumblių augimą. Rinkitės befosfates priemones – jos šiandien nėra brangesnės už įprastas ir veikia ne prasčiau.

Kai maudomės ežere, venkime naudoti muilus ir šampūnus. Atrodo smulkmena, bet kai šimtai žmonių per vasarą muilinasi ežere, tai tampa problema. Geriau nusiprausti prieš einant į vandenį – namuose ar lauko dušuose, jei tokių yra paplūdimyje.

Žuvavimas – tai atskira tema. Jei žvejojate, laikykitės limitų ir draudimų. Jos nustatytos ne tam, kad sugadintų jūsų hobį, o tam, kad žuvų populiacijos galėtų atsigauti. Ypač svarbu paleisti atgal per mažas žuvis ir patelių nėštumo laikotarpiu susilaikyti nuo žvejybos. Esu girdėjęs pasakojimų apie žmones, kurie žvejoja tinklais nelegaliai ir ištraukia viską, kas pakliūva. Tai ne ūkininkavimas – tai griovimas.

Invazinės rūšys: neprašyti svečiai mūsų ežeruose

Ne visi ežerų gyventojai yra laukiami. Pastaraisiais metais Rytų Lietuvos ežeruose vis dažniau pastebimos invazinės rūšys – organizmai, kurie čia neturėtų gyventi ir kurie kelia grėsmę vietinei ekosistemai. Kanados elodėja, vandens marškinėliai, aštriakvapė elodėja – šie augalai gali per kelerius metus užgožti visą ežerą, išstumti vietines rūšis ir paversti vandenį netinkamą maudytis ar plaukioti.

Kaip jos čia atsiranda? Dažniausiai dėl žmonių neatsargumo. Kas nors išpila akvariumo vandenį į ežerą, kas nors išmeta sodo tvenkinėlio augalus, kas nors perveža vandens augalus ant valties iš vieno ežero į kitą. Atrodo nekaltai, bet pasekmės gali būti katastrofiškos.

Jei turite valtį ar kitą plaukiojimo priemonę, kurią naudojate keliuose ežeruose, būtinai ją išvalykite prieš perkeliant. Patikrinkite, ar prie korpuso, variklio ar priekabo neprilipo augalų. Akvariumo ar sodo tvenkinėlio vandens ir augalų niekada neišpilkite į gamtinį vandens telkinį – geriau išpilkite į kanalizaciją ar ant žemės toli nuo vandens.

Bendruomenės galia ir vietinės iniciatyvos

Vienas žmogus gali padaryti daug, bet bendruomenė gali padaryti stebuklus. Rytų Lietuvoje jau yra puikių pavyzdžių, kai vietiniai gyventojai susibūrė ir ėmėsi konkrečių veiksmų savo ežerų labui.

Zarasų rajone viena bendruomenė organizavo reguliarius pakrančių valymų talkus. Ne tik surinko šiukšles, bet ir įrengė specialias vietas laužavietėms, kad žmonės nedegintų laužų bet kur ir nepaliktų šiukšlių. Molėtuose kita grupė aktyvistų inicijavo ežero vandens kokybės stebėjimą – reguliariai ima mėginius ir teikia juos tyrimams. Kai pastebėjo blogėjančius rodiklius, kreipėsi į savivaldybę ir pasiekė, kad būtų patikrintos aplinkui esančios ūkių nuotekų sistemos.

Tokios iniciatyvos ne tik realiai padeda ežerams, bet ir kuria bendruomenės jausmą, skatina žmones labiau rūpintis aplinka. Jei jūsų vietovėje tokios veiklos dar nėra, galbūt būtent jūs galėtumėte ją pradėti? Pradėkite nuo mažo – sukurkite Facebook grupę, organizuokite pirmąją talką, pakvieskite kaimynus pokalbiui apie ežero būklę.

Kai gamta ir žmonės randa pusiausvyrą

Rytų Lietuvos ežerai išgyveno tūkstančius metų, matė ledynų atsitraukimą, miškų kaitą, žmonių ateijimą ir gyvenimą. Jie yra atsparūs, bet ne nesunaikinami. Šiandien, kai žmonių poveikis gamtai yra didesnis nei bet kada anksčiau, mūsų atsakomybė taip pat didesnė.

Gera naujiena ta, kad ežerų ekosistemos gali atsigauti, jei tik suteikiame joms tokią galimybę. Yra dokumentuotų atvejų, kai net labai degradavę ežerai po keliolikos metų tinkamos priežiūros vėl tapo skaidrūs ir gyvi. Tai reikalauja laiko, kantrybės ir nuoseklių veiksmų, bet tai įmanoma.

Kiekvienas iš mūsų – ar gyvenate prie ežero nuolat, ar atvykstate tik vasaros savaitgaliais – esame šių vandenų saugotojai. Ne abstrakčia prasme, o visai konkrečia: mūsų kasdieniai sprendimai, įpročiai ir veiksmai tiesiogiai veikia ežerų būklę. Pasirinkimas naudoti befosfatį ploviklį, sprendimas palikti natūralią pakrantės augaliją, pastangos įrengti tinkamą nuotekų valymą – visa tai nėra smulkmenos. Tai kasdienė ekologinė praktika, kuri formuoja mūsų ežerų ateitį.

Tad kitą kartą, kai sėdėsite ežero pakrantėje stebėdami saulėlydį ar maudysitės vėsiame vandenyje karštą vasaros dieną, prisiminkite: šis grožis ir šis malonumas nėra savaime suprantami dalykai. Jie reikalauja mūsų dėmesio, rūpesčio ir pagarbos. O gera žinia ta, kad kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie jų išsaugojimo – ne rytoj, ne po reformų ar naujų įstatymų, o jau šiandien, savo kasdieniuose veiksmuose.