Kodėl mūsų ežerai reikalauja dėmesio dabar

Kai pirmą kartą grįžau į savo gimtąjį kaimą po kelių metų gyvenimo mieste, labiausiai pribloškė ne tai, kaip pasikeitė žmonės ar pastatai. Pribloškė tai, kaip pasikeitė ežeras. Tas pats ežeras, kuriame vaikystėje maudydavausi kiekvieną vasarą, dabar buvo apaugęs dumbliais, vanduo – drumzlinas, o žuvų liko vos keletas rūšių, palyginti su tuo, ką prisimenu iš vaikystės.

Rytų Lietuva – tai ežerų kraštas. Turime šimtus vandens telkinių, kurie formuoja ne tik kraštovaizdį, bet ir mūsų identitetą. Tačiau per pastaruosius dešimtmečius šios ekosistemos patiria vis didesnį spaudimą. Eutrofikacija, invazinės rūšys, klimato kaita, neapgalvotas žemės ūkis pakrantėse – visa tai veikia kartu ir kuria realią grėsmę.

Gera žinia ta, kad dar ne vėlu. Daugelis procesų yra atgrįžtami, jei imamės veikti protingai ir sistemiškai. O dar geresnė žinia – kad kiekvienas iš mūsų gali prisidėti, nesvarbu, ar esi eilinis gyventojas, ar dirbi savivaldybėje.

Kas iš tikrųjų vyksta mūsų ežeruose

Prieš pradedant kalbėti apie sprendimus, reikia suprasti problemą. Ir čia ne visada viskas taip paprasta, kaip atrodo.

Didžiausia problema, su kuria susiduria Rytų Lietuvos ežerai, yra eutrofikacija. Tai gąsdinantis žodis, bet esmė paprasta – į vandenį patenka per daug maisto medžiagų, ypač fosforo ir azoto. Dėl to pradeda nevalingai augti dumbliai ir vandens augalai. Kai jų per daug, ežeras tiesiog „užspringsta”.

Iš kur tos medžiagos patenka? Dažniausiai iš trijų šaltinių. Pirma, žemės ūkis – trąšos, kurios išplaunamos iš laukų. Antra, nuotekos – netgi jei turime valymo įrenginius, jie ne visada veikia idealiai. Trečia, patys gyventojai – kai kas vis dar mano, kad galima plauti automobilį ežero pakrantėje su šampūnu arba leisti ūkiniams nuotekoms tiesiai į vandenį.

Bet yra ir kitų problemų. Invazinės rūšys – kaip Kanados elodėja ar rotaninės žuvys – išstumia vietines rūšis ir keičia visą ekosistemą. Pakrančių naikinimas dėl statybų ar intensyvaus žemės ūkio pašalina natūralias filtracijos zonas. Klimato kaita keičia vandens temperatūrą ir lygį, o tai veikia visus gyvus organizmus.

Vienas mano pažįstamas, kuris dirba aplinkosaugoje, mėgsta sakyti: „Ežeras – kaip organizmas. Jei viena sistema sutrinka, pradeda kentėti visos kitos.” Ir tai tiesa. Negalime spręsti tik vienos problemos ir tikėtis, kad viskas pasitaisys.

Ką gali padaryti kiekvienas gyventojas

Dabar pereikime prie praktinių dalykų. Kas konkrečiai galima padaryti, jei gyveni prie ežero ar tiesiog rūpi aplinka?

**Pakrantės tvarkymas.** Jei turi sklypą prie vandens, nepjauk žolės iki pat kranto. Palik bent 5-10 metrų natūralią augmeniją – nendrių, meldų, krūmų juostą. Tai natūralus filtras, kuris sulaikys daug teršalų, kol jie pasieks vandenį. Taip, gal atrodo ne taip „tvarkingai” kaip angliškas vejos kilimas iki pat vandens, bet ekologiškai tai neįkainojama.

**Trąšų ir chemikalų naudojimas.** Jei tręši veją ar daržą, daryk tai protingai. Niekada netręšk prieš lietų – visos tos medžiagos tiesiog nuplaus į vandenį. Geriau naudok organinius trąšas ir tik tiek, kiek tikrai reikia. O dar geriau – apskritai atsisakyk trąšų toje teritorijoje, kuri yra arti vandens.

**Nuotekų tvarkymas.** Jei gyveni sodyboje ir turi nuotekų duobę, įsitikink, kad ji sandari ir reguliariai išvežama. Jokių „senosios kartos” sprendimų, kai nuotekos tiesiog įsigeria į žemę. Tai tiesiogiai teršia gruntinį vandenį, kuris vėliau patenka į ežerą.

**Valtys ir vandens transportas.** Jei turi valtelę ar katerį, nenaudok stiprių ploviklių. Yra specialių, aplinkai nekenksmingų priemonių. Ir prašau, nepilk kuro tiesiai į vandenį – net keletas lašų gali užteršti šimtus litrų vandens.

**Žvejyba.** Laikykis kvotų ir dydžių reikalavimų. Jos nustatytos ne tam, kad apsunkintų gyvenimą, o tam, kad žuvų populiacijos galėtų atsigauti. Ir jei sugauni rotaninę žuvį – niekada negrąžink jos į vandenį. Tai invazinė rūšis, kuri naikina vietines žuvis.

Viena moteris iš Zarasų rajono papasakojo, kaip jų bendruomenė organizavo „ežero talką” – ne tik šiukšlių surinkimą, bet ir informacijos sklaidą tarp kaimynų. Po metų pastebėjo realius pokyčius – mažiau dumblių, skaidresnis vanduo. Tai rodo, kad net maži veiksmai, kai juos atlieka daug žmonių, duoda rezultatų.

Savivaldybių vaidmuo ir galimybės

Dabar truputį didesnės politikos. Savivaldybės turi daug įrankių, kaip padėti ežerams, bet ne visada jais naudojasi efektyviai.

**Teritorijų planavimas.** Tai pagrindas. Savivaldybės turi griežtai kontroliuoti statybas prie vandens telkinių. Jokių naujų pastatų arčiau nei 50 metrų nuo kranto (o geriau – dar toliau). Jokių intensyvaus žemės ūkio laukų tiesiai prie vandens. Tai turėtų būti įrašyta teritorijų planavimo dokumentuose ir griežtai vykdoma.

**Nuotekų infrastruktūra.** Daugelyje Rytų Lietuvos kaimų vis dar nėra centralizuotų nuotekų sistemų. Tai didžiulis iššūkis, bet sprendžiamas. Galima ieškoti ES finansavimo, kurti bendruomenines valymo sistemas mažesniems kaimams, skatinti gyventojus įsirengti modernias, sandarias nuotekų sistemas.

**Pakrančių apsaugos juostos.** Savivaldybė gali ne tik nustatyti, bet ir aktyviai atkurti natūralias pakrančių zonas. Tai reiškia – sodinti vietinę augmeniją, atkurti šlapynes, kurios veikia kaip natūralūs filtrai. Yra specialių programų ir finansavimo tokiems projektams.

**Monitoringas ir duomenų rinkimas.** Negalima valdyti to, ko nematuoji. Savivaldybės turėtų reguliariai (bent kartą per sezoną) tikrinti vandens kokybę pagrindiniuose ežeruose. Šie duomenys turėtų būti vieši ir prieinami gyventojams. Kai žmonės mato skaičius ir tendencijas, jie labiau supranta problemos mastą.

**Švietimas ir informavimas.** Tai dažnai pamirštama, bet labai svarbu. Savivaldybė gali organizuoti seminarus, leisti informacinius lankstinukus, kurti internetines platformas, kur žmonės galėtų rasti praktinių patarimų. Galima bendradarbiauti su mokyklomis – vaikai yra puikūs informacijos skleidėjai savo šeimose.

Zarasų savivaldybė, pavyzdžiui, įgyvendino projektą, kuriame ūkininkams, dirbantiems šalia ežerų, buvo teikiamos subsidijos už tai, kad paliktų neartus pakrančių juostas. Rezultatai po kelių metų buvo matomi – sumažėjo biogeninių medžiagų koncentracija keliuose ežeruose.

Kaip dirbti su žemės ūkiu ekologiškai

Žemės ūkis ir ežerų apsauga – tai ne priešybės, nors kartais taip atrodo. Galima ūkininkauti pelningai ir kartu saugoti aplinką, bet reikia keisti požiūrį.

**Buferinės juostos.** Tai svarbiausia. Tarp laukų ir vandens telkinių turi būti bent 10-20 metrų pločio juosta, kur neariama, netręšiama, nesėjama. Idealu, jei ten auga natūrali augmenija – žolės, krūmai, medžiai. Ši juosta sulaikys didžiąją dalį trąšų ir pesticidų, kol jie pasieks vandenį.

**Precizinis ūkininkavimas.** Šiuolaikinės technologijos leidžia tręšti ir purkšti tiksliai tik ten, kur reikia, ir tiek, kiek reikia. Tai ne tik ekologiška, bet ir ekonomiška – sutaupai trąšų, o derlius nepablogėja.

**Sėjomaina ir žalieji trąšai.** Vietoj monokultrūrų, kurios išsemia dirvožemį ir reikalauja daug trąšų, geriau rotacijoje auginti įvairias kultūras. Žalieji trąšai (ankštiniai augalai) patys praturtina dirvą azotu, todėl reikia mažiau mineralinių trąšų.

**Gyvulininkystė.** Jei laikoma gyvulių, mėšlas turi būti saugomas tinkamai – sandariose duobėse ar talpyklose, ne po atviru dangumi šalia upelio. Mėšlo išbarstymas į laukus turėtų būti planuojamas atsižvelgiant į orų prognozes – niekada prieš lietų ar ant užšalusios žemės.

Vienas ūkininkas iš Ignalinos rajono pasakojo, kaip pradėjus naudoti buferines juostas ir sumažinus trąšų kiekį, per trejus metus jo laukuose atsirado daugiau laukinių bičių ir kitų naudingų vabzdžių. Derlius nepablogėjo, o sąnaudos trąšoms sumažėjo. Ir svarbiausia – nebejaučia kaltės, kad galbūt prisideda prie ežero teršimo.

Invazinių rūšių problema ir sprendimai

Tai viena iš tų problemų, kuri atrodo beviltiška, bet iš tikrųjų yra sprendžiama, jei veikiame greitai ir koordinuotai.

**Ankstyvasis aptikimas.** Svarbiausia – pastebėti invazinę rūšį kuo anksčiau, kol ji dar neišplito. Tam reikia, kad žmonės žinotų, ko ieškoti. Savivaldybės galėtų platinti vizualines medžiagas su pagrindinėmis invazinėmis rūšimis – Kanados elodėja, rotaninės žuvys, kitos.

**Mechaninis šalinimas.** Kai invazinių augalų dar nedaug, juos galima tiesiog rankiniu būdu išrauti. Taip, tai darbo imlus procesas, bet veikia. Organizuojamos bendruomenės talkos, kuriose žmonės su pirštinėmis ir maišais išrenka elodėją iš ežero. Svarbu tik užtikrinti, kad išrauti augalai būtų sunaikinti, o ne paliekami krantinėje, iš kur jie vėl gali patekti į vandenį.

**Biologinė kontrolė.** Kai kuriais atvejais galima naudoti natūralius priešus. Pavyzdžiui, tam tikros žuvų rūšys maitinasi invaziniais augalais. Bet čia reikia būti atsargiems – biologinė kontrolė turi būti gerai ištirta ir patvirtinta mokslininkų, kitaip galime sukurti dar didesnę problemą.

**Prevencija.** Geriausia invazinių rūšių kontrolė – neįsileisti jų iš viso. Tai reiškia švietimą – žmonės turi žinoti, kad negalima išleisti akvariumo žuvų į ežerą, negalima sodinti egzotinių augalų prie vandens, reikia valyti valtis ir žvejybos įrangą, perkeliant jas iš vieno vandens telkinio į kitą.

Ežerų tvarkymo asociacija Molėtų rajone įgyvendino projektą, kuriame savanoriai reguliariai patruliuoja ežerus ir šalina Kanados elodėją. Per du sezonus pavyko sumažinti šios rūšies plitimą keliuose ežeruose. Raktas – nuoseklumas ir bendruomenės įsitraukimas.

Klimato kaitos poveikis ir adaptacija

Apie klimato kaitą daug kalbama, bet retai siejama su konkrečiais ežerais. O poveikis yra realus ir jau vyksta.

Vasaros tampa karštesnės, o tai reiškia, kad vandens temperatūra kyla. Šiltesniame vandenyje mažiau ištirpusio deguonies, o tai kenkia žuvims ir kitiems organizmams. Be to, šiltesnis vanduo skatina dumblių žydėjimą – ypač mėlynžalių dumblių, kurie gali būti toksiški.

Lietaus režimas keičiasi – turime intensyvesnius lietūs, po kurių seka sausros periodai. Intensyvūs lietūs išplauna daugiau teršalų iš žemės į vandenį. Sausros mažina vandens lygį, o tai didina teršalų koncentraciją.

**Ką galime daryti?** Pirma, stiprinti ežerų atsparumą. Tai reiškia – atkurti natūralias pakrančių ekosistemas, kurios padeda reguliuoti vandens temperatūrą ir kokybę. Medžiai ir krūmai pakrantėse teikia šešėlį, vėsina vandenį.

Antra, gerinti vandens sulaikymo gebą kraštovaizdyje. Atkurti šlapynes, kurios veikia kaip kempinės – sulaiko vandenį intensyvių lietų metu ir pamažu jį atleidžia sausros metu. Tai padeda stabilizuoti vandens lygį ežeruose.

Trečia, mažinti kitas streso formas. Jei ežeras jau kenčia nuo klimato kaitos, bent nedarykime dar blogiau su teršalais ar invazinėmis rūšimis. Sveika ekosistema geriau prisitaiko prie kintančių sąlygų.

Ignalinos nacionaliniame parke pradėtas projektas, kuriame atkuriamos šlapynės tarp ežerų. Tai ne tik padeda reguliuoti vandens lygį, bet ir kuria papildomus buveinės plotus retoms rūšims. Dvigubas laimėjimas.

Finansavimas ir projektų galimybės

Viena iš dažniausių kliūčių, kodėl neimamasi veiksmų – pinigai. Bet iš tikrųjų yra nemažai finansavimo šaltinių, tiesiog reikia žinoti, kur ieškoti.

**ES fondai.** Lietuvai prieinama daug ES finansavimo aplinkosaugos projektams. Yra specialios programos vandens telkinių tvarkymui, pakrančių atkūrimui, nuotekų infrastruktūros gerinimui. Savivaldybės gali teikti projektus, bet ir bendruomeninės organizacijos, net ūkininkai gali gauti finansavimą tam tikriems veiksmams.

**Aplinkos projektų finansavimo programa (APVA).** Tai nacionalinė programa, kuri finansuoja įvairius aplinkosaugos projektus. Galima gauti pinigų monitoringui, švietimui, konkretiems ežerų tvarkymo darbams.

**Bendruomenių iniciatyvos.** Kartais nereikia laukti didelių projektų. Maži, bendruomeniniai veiksmai gali būti finansuojami iš vietos veiklos grupių, labdaros fondų, net per crowdfunding platformas. Viena bendruomenė Utenos rajone per crowdfunding surinko pinigų informaciniams stendams apie ežero ekologiją įrengti.

**Privatus sektorius.** Verslas, ypač tas, kuris naudojasi ežerais (turizmas, rekreacija), turėtų būti suinteresuotas prisidėti prie jų apsaugos. Galima kurti viešojo ir privataus sektorių partnerystes.

Svarbu suprasti, kad finansavimas dažnai reikalauja bendrojo finansavimo – tai reiškia, kad reikia turėti ir savų lėšų dalį. Bet tai nebūtinai turi būti pinigai – gali būti savanoriškas darbas, turimas įrenginiai, žemė.

Kai vanduo vėl tampa skaidrus

Žinau, kad visa tai skamba kaip daug darbo. Ir tai tiesa – ežerų apsauga nėra vienkartinis veiksmas, o nuolatinis procesas. Bet noriu pasakyti, kad tai veikia. Esu mačiusi ežerus, kurie buvo beveik mirę, bet po kelių metų pastangų vėl atgijo.

Tas ežeras, apie kurį rašiau pradžioje – mano vaikystės ežeras – dabar atrodo geriau nei prieš penkerius metus. Bendruomenė ėmėsi veikti: sutvarkytos nuotekos, ūkininkai paliko buferines juostas, savivaldybė įrengė informacinius stendus ir organizavo talkas. Vanduo pamažu skaidrėja, žuvų grįžta daugiau. Dar toli gražu ne idealiai, bet tendencija teisinga.

Svarbiausia suprasti, kad kiekvienas veiksmas svarbus. Net jei tik nebenaudoji trąšų savo sodelyje prie ežero, net jei tik dalyvauni vienoje talkoje per metus, net jei tik pasidalini informacija su kaimynais – visa tai sudėjus kuria skirtumą.

Rytų Lietuvos ežerai – tai mūsų paveldas, mūsų turtas, mūsų atsakomybė. Jie davė mums tiek daug – gražius vaizdus, žuvį, poilsį, tapatybę. Dabar mūsų eilė atiduoti jiems bent dalį to, ką gavome. Ir gera žinia ta, kad dar turime laiko tai padaryti. Bet tas laikas nėra begalinis. Kuo anksčiau pradėsime, tuo lengviau bus ir tuo geresnius rezultatus pasieksime.

Taigi – ar pradėsime?