Salako istorija

„Pilkapių gausumas Salako apylinkėse liudija, kad jau… pirmojo tūkstantmečio antroje pusėje ir ypač IX-XII a. Č vyskupas Vaitiekus (Taboras) dovanojo ia buvo keletas kaimų“, o „apylinkės…gyvenamos lietuvių“ /1/. Pagal 1268 m dokumentą, kuriame minimas „lietuvis Sukse“, teigta, kad vienas tokių kaimų (apgyvendintų vietų) galėjo būti vėlesniame Salako „rakte“ minimi Šiukščiai (Šukščiai) /2/. „Lietuvos valstybės kūrimosi išvakarėse“ teritorija, kurioje dabar yra Salakas, priklausė Nalšios žemei /3/.

Manyta, kad 1387 m. ar XIV a. Pabaigoje Jogaila dovanojo Salaką (kaip ir Zarasus, Molėtus, Tauragnus bei kita vietoves) tais metais įsteigtai Vilniaus vyskupystei (kapitulai) /4/, tačiau 1387 . vasario 17 d. privilegijoje ši vietovė kaip ir Zarasai neminimi, o be Vilniaus, ten įrašyti Tauragnai, Mokėtai, Labanoras, Dombrovnas,Verkiai ir Bokštai /5/. Taigi Salakas ar jo dalis Vilniaus vyskupystei tikriausiai atiteko vėliau. Ir neaišku, ar dabartinio miestelio vietoje buvo gyvenvietė. H.Lovmianskis jos nepažymėjo iki 1422 m. lietuvių apgyventų vietų sklaidos schemoje /6/.

XV a. antroje pusėje ar pabaigoje Salakas ar jo dalis jau priklausė Vilniaus vyskupo dvarui, nes 1497 m. lapkričio 2 d. vyskupas Vaitiekus (Taboras) dovanojo „ Salako valdytojui Povilui iš Dombrovno“ Vidžių valdoje buvusios Simaniškės žemę /7/. Nurodoma, kad 1496 m.kovo 18 d. Mikalojus Petkevičius užrašė Salako parapijai 3 valstiečius su žeme /8/, o tai liudytų „kaimu“vadintoje kaimavietėje buvus(Šv.Apaštalui Petro ir Povilotitulo)bažnyčią. Ji netiesiogiai minima ir 1514-1516 m. Salako klebono kun. Jurgio skunde vadovui dėl dvarininko Stanislovo Bartoševičiaus padarytos skriaudos /9/. Dvaro pavadinimas nenurodomas, tačiau skirtingos prie Salako buvusių dvarų savininkų pavardės greičiausiai liudija, jog XV a. Pabaigoje – XVI a. Pradžioje apylinkėje esant keliems dvarams, dabartinis miestelis, o tuometinė gyvenvietė galėjo būti ant šių valdų ribos, tad atskiros josdalys-priklausyti įvairiems savininkams ( kaip buvo ir vėliau ).

Salakas figuruoja 1522 m. Vilniaus vyskupystės parapijų sąraše /10/. S. Aleksandrovičius būtent šiuos metus sieja su Salako miestelio pradžia /11/, tačiau nėra tiesioginių duomenų apie prekybos ir amatų centrams būdingą šios gyvenvietės veiklą. Kita vertus, 1527 m. kovo 24 d. Žygimanto Senojo rašte kažkodėl duodamas nurodymas Rygon vykstantiems pirkliams aplenkti Salaką /12/, o tai galbūt, jog miestelis galėjęs būti patrauklus į Livoniją keliaujantiems prekybininkams, jame galėję rinktis turgus ar prekymečiai.

1554 m. Linkmenų miestelio inventoriuje įrašyta Salako gatvė /13/. Per šį miestelį ėjo „didysis vieškelis“ iš Vilniaus į Rygą; 1565 m.gegužės 19 d. Žygimantas Augustas siuntė komisarus į šiame kelyje išsidėsčiusius miestelius, kad jie surašytų LDK kariuomenės padarytus nuostolius žygiuojant į Livoniją /14/.1580 m. vasario 16 d. minimas kelias iš Drisvėtų į Salaką /15/.Taigi vien iš šių fragmentiškų duomenų atrodytų, jog XVI a. Viduryje – antrojoje pusėje miestelis buvo svarbioje komunikaciniu ir ūkiniu požiūriu kryžkelėje, o tai sudarė prielaidas ne tik prekybos plėtotei, bet ir sudėtingesniam (radialiniam ar stačiakampiam) planui susidaryti. Vėlesnės kartografinės medžiagos retrospektyvinė analizė liudija, kad Salake buvo ir tam tikrų stačiakampiam planui būdingų elementų, tačiau ne daugiau negu ir kiekviename miestelyje, kuriame savaime susiklostė keturkampė aikštė, o į vieną ar du jos kampus suėjo po 2 gatves.Tad veikiausiai gyvenvietė iš pat pradžių formavosi pagal radialinį pagrindinį gatvių tinklą sudarančius kelius iš Zarasų, Dusetų, Tauragnų, Utenos, Linkmenų ir Drisvėtų; jų susikirtime turbūt dar XV-XVI a. Sandūroje galėjo atsirasti dabartinės aikštės užuomazga.

Neaišku, kur buvo pastatyta pirmoji Salako bažnyčia- dabartinėje vietoje ar prie aikštės „Vilniaus gatvės kampe“, kur „kadaise stovėjo domininkonų vienuolynas su bažnyčia“ /16/

Kad pirmoji bažnyčia galėjo būti dabartinės vietoje, lyg ir nereikėtų įrodinėti laikantis nnuoseklios šio pastato statybos raidos. Kita vertus, tai, kad bažnyčia dabar stovi atokiai nuo centro, lyg ir įpareigotų kritiškai žvelgti į galimybę XV-XVI a. Sandūroje jai atsirasti būtent tokioje gana nuošalioje tuometinės tikriausiai nedidelės gyvenvietės, net jeigu tai jau būtų ir miestelis, atžvilgiu.Tokią pradinę bažnyčios vietą galėtų pagrįsti tik papildomi argumentai-bažnyčios statybos laikas susijęs su tuometinio jos sklypo priklausomybe. Nuo XIX a. vidurio bažnyčia tikrai buvo dabartinėjhe vietoje, t.y Vilniaus vyskupui dar anksčiau priklausiusioje miestelio dalyje. Abejotina, ar bažnyčia būtų pastatyta toje vietoje, jei ši anksčiau nebūtų priklausiusi vyskupui. Tačiau susieti pirmosios bažnyčios statybos laiko su vienos iš Salako valdų dovanojimo Vilniaus vyskupui data kol kas negalima, nes tikslių duomenų apie abu įvykius nėra.

Nagrinėjant šį klausimą, būtina paminėti ir kapinaičių dabartinės miestelio aikštės pietvakarių kampe atsiradimo prielaidą. Nuoroda, kad čia galėjęs būti XVIII a. pradžioje Salake įstaigtas reguliariųjų atgailos kanauninkų ( o ne domininkonų) vienuolynas su bažnyčia įmanomas, tačiau jis taip pat reikalauja įrodymų. Pateikta formuluotė tarsi bylotų apie savarankišką bažnyčią prie vienuolyno, o duomenų apie dviejų bažnyčių buvimą Salake neaptikta. Vadinasi, reikėtų suprasti, jog turėta galvoje prie aikštės stovėjusi parapinė bažnyčia su vėliau šalia jos pastatydintu vienuolynu. O kad bažnyčia toje vietoje – nutolusiame nuo pagrindinių kelių kampe – XV – XVI a. Sandūroje atsirastų, reikėjo, kad jau tuo metu būtų ir panašių į dabartinius matmenų aikštė. Be to, XIX-XX a. Sandūroje buvę vienuolių pastatai stovėjo šalia tuometinės bažnyčios, vadinasi, jie kažkuriuo laiku anksčiau iškelti iš miestelio centro. Duomenų apie tai kol kas neaptikta. Kita vertus, analizuojant bažnyčios, vadinasi, iš dalies ir vienuolyno genezės bei raidos reikalus, neatmestina hipotetinė dviejų pasaulietiškų bažnyčių buvimo vienu metu iki tam tikro laiko versija. Taip buvo Eišiškėse; parapinę bažnyčią pastačius atokiau nuo miestelio centro, prie aikštės buvo įrengta koplyčia miestelėnams.

Taigi stokojant bent kiek patikimesnių duomenų apie pirmosios bažnyčios vietą, parengti du tuo požiūriu skirtingi XVI a. Vidurio Salako retrospektyvinės schemos variantai (757-758).

1551 m. spalio 10 d. rašte paminėti nesutarimai tarp valdovo taurininko, Skirsnemunės ir Raseinių laikytojo Motiejaus Petkevičiaus bei Mikalojaus Šimkovičiaus (pašušviečio) dėl Salako girios /17/. 1552 m. gruodžio 31 d. tarp abiejų dvarininkų pasiektas susitarimas ir nustatytos Salako bei Dūkšto dvarų ribos /18/. Tad iš šių bei ankstesnių duomenų atrodo, jog viens iš Salako dvarų bent nuo XV a. Pabaigos priklausė Petkevičiams, kurie 1561 m. gegužės 18 d. įsigiję dalį Andriejaus Edkos (Edko) dvaro žemių, padidino savo valdą /19/. M. Petkevičiui ( ir Fedorui Vladyčkai ) Salako dvaras priklausė ir 1567 m /20/. Nėra duomenų, kiek laiko valda priklausė Petkevičiams, nes nurodoma, kad 1620 m. „Salako ir Smalvų žemes“ valdė grafas Berlič-Strutinskis /21/. Tačiau tai galėjo būti ne Petkevičių, o kitas dvaras, juoba jog Strutinskis su Salaku siejamas ir gerokai vėliau.
Salako bažnyčia paminėta 1596 m. mokesčių iš Vilniaus vyskupijos „klebonijų“ sąraše /22/.

Miestelis užfiksuotas 1613 m. LDK žemėlapyje, kur jo ženklas (759 pav.) elementų gausumu ir kompozicija gana standartinis, tačiau kažkodėl mažesnis už miesteliu veikiausiai nebuvusios Venusavos ženklą.

1643 m. kovo 19 d. sudarytas Salako bažnyčios jurisdikos inventorius /23/; prie medinės bažnyčios stovėjo klebono sodyba su keliais mediniais trobesiais.

Nėra tiesioginių duomenų apie galimus miestelio nuostolius XVII a. Vidurio LDK -Lenkijos kare su Rusija ir Švedija. 1659 m. Sanson d’Abbeville žemėlapyje (760 pav.) miestelio ženklas standartinis. 1674 m. Salake pastatyta nauja medinė bažnyčia /24/.

Miestelis nukentėjo per XVIII a. Pradios karą /25/. 1713 m. kovo 18 d. privilegija Augustas II leido pulk. Strutinskio dvare, kad „kraštas atsistatytų po negandų“ – 8 prekymečius /26/, tačiau išsiaiškinus, jog privilegija suteikta pasinaudojus valdovo kanceliarijos neatidumu, ji panaikinta. 1713 m. rugsėjo 11 d. suteikta nauja privilegija turgui (sekmadieniais) ir 4 prekymečiams (gegužės 10-21 d., birželio 12-23 d., birželio 29 d. ir lapkričio 1 d.) /27/ Valdos savininkas šį kartą kažkodėl nurodomas K.K.Bžostovskis, o dokumente parašyta, kad šiam vyskupui priklausančiai miestelio daliai palikta galioti senoji kažkurio ankstesnio vyskupo suteikta privilegija /28/. Vadinasi, toks dokumntas egzistavo, tačiau neaišku, kada jis sutektas ir kokio buvo turinio.

Nurodoma, kad 1714 m. ( 1718 m.) Salake nupirkti 4 sklypai, kuriuose įkurdinti Šv. Augustino regulos (atgailos) kanauninkų vienuoliai (pasikvietė dvarininkas Petkevičius 1740 m.? gal turėtų būti 1710 m.); dvarininkas Strutinskis jiems pastatydino vienuolyną /29/, kuris veikęs nuo nuo 1716 ar 1720 m. /30/.

Iš tikrųjų galėjo būti ir kiek kitaip. 1715 m. skirtuose 4sklypuose 1718 m. pagal vieno iš Salako dvarų savininkų Karolio petkevičiaus vienuolynui ir bažnyčiai statyti duotus 18 000 timpų, o vėliau (iki 741 m.?) – dar 20 000 bei kitų dvarininkų – kaip Juozapo Strutinskio ir Šakinovičiaus 20 000 timpų /31/, buvo pastatyti vienuolių pastatai. Jų sodyba iškilo prie Zarasų kelio šaliai bažnyčios, kuri atiduota vienuoliams, o buvo pastatyta ar atnaujinta 1720-1722 (1723 m.) vyskupo M.J.Ancutos iniciatyva /32/. Tačiau ir ši versija turbūt tikslintina, atsižvelgus į prie aikštės buvusias kapinaites ir su jomis siejamu vienuolynu.

1731 m. liepos mėnesį sudarytas Vilniaus vyskupui Mykolui Zienkovičiui tuo metu priklausiusių Užvilnės „raktų“ inventorius, kuriame apibūdintas ir Salako „raktas“ /33/. Vyskupo dvaro sodyba buvo per mylią nuo miestelio,tarp Salako, Salakykščio ir Žiegės ežeru. Dvarui priklausiusioje miestelio dalyje surašyta iš eilės 15 valdų savininkų (sklypų). Tai,matyt, Salako rytų dalyje prie kelio į Zarasus išsidėstę sklypai. Tarp valdų savininkų buvo 2 žydai, iš jų vienas nuomojo vyskupo dvarą (ar karčemą). Tarp lietuvių pavardžių -Ziemis, Skurka, Paukštelis, Jusys,Gunelis, Šlepetys, Dainys, Vapsva. Paminėtas varpininkas, batsiuvys, kalvis, 2 siuvėjai, pavaitis.Vyskupo miestelėnai mokėjo bendrus mokesčius už 19 tuščių sklypų; malūnas stovėjo per ¼ mylios nuo dvaro sodybos.Rakte buvo 52 valstiečių dūmai, o iš viso 108 namai.

Pagal kitą tų pačių metų Salako „rakto“ inventoriųVilniaus vyskupui priklausiusioje miestelio dalyje gyveno 17šeimų, iš jų žydas, batsiuvys, kalvis; buvo 2 krautuvės /34/.

Nesant duomenų apie kitiems dvarams priklausiusias miestelio dalis, nežinomi bendri 1731 m. Salakorodikliai. Beveik nėra žinių apie ūkinę jo raidą. Nurodoma, kad 1769 m. turgus nesirinko, norsa privilegiją Salakas turėjo /35/.

1740 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia /36/. 1766 m. kovo 15 d. popiežius Klemensas XIII suteikė Salako bažnyčios Jėzaus Širdies brolijos altoriui indulgenciją /37/.

Miestu vadinto miestelio vyskupo dalyje 1773 m. surašytos 24 šeimos (7- žydų) ir 3 tušti sklypai (1775 m.-parapijoje buvo 136 dūmai iš 589 bendro skaičiaus; Romualdui Strutinskiui priklausė 62, Tiškevičiui – 55, Mykolui Burui – 47, Juozapui Rudaminai-40, Antanui Zavadskui -39, Leonardui Bielikovičiui – 38, Pranciškui Bielikovičiui – 24, reguliariųjų kanauninkų vienuolynui – 26 dūmai) /38/.

1777 m. birželio 26 d. sudarytas, bet neaptiktas„vyskupo I. Masalskio“ Salako „rakto“ žemėlapis (Gardino pavieto matininkas Mikalojus Jelskis).

1784 m. Salako parapijoje buvo 5077 tikintieji /39/; 63% parapijos valstiečių 1775 m. priklausė konfesinėms valdoms, kiti – pasauliotiškoms /40/. 1784 m. miestelyje gyveno 7 žydų šeimos (17 asmenų) /41/. 1781 m. veikė parapinė mokykla, kurią lankė 4 valstiečių vaikai, 1795-1798 m. -5 /421/. Buvo mokoma rusų (?) kalbos, geografijos ir „liaudies gramatikos“ /43/.

1790 m. miestelis vadintas miestu /44/. Pagal tų metų vyskupo dvaro administracijos nuostatus kiekvienai šeimai savo reikalams buvo leista pasigaminti (be teisės parduoti) degtinės ir alaus /45/.

Nurodoma, kad Rusijos kariuomenė, prieš antrąjį valstybės pasidalijimą įvesta į LDK, dar 1790 m. (?) liepos 20 d. užėmė Salako apylinkes, sudegino dvarų sodybas, o po to ir miestelį /46/. Apie jo atstatymą duomenų nėra.

1800 m. Salako parapinę mokyklą lankė 5, 1804 m.-4,1805 m.-5 vaikai /47/.

1805 m. Salako „rakto“ inventoriuje apibūdinta vyskupo sodyba ir jo miestelio dalis /48/. Sodybojestovėjo senas medinis namas, 2 polivarko namai ir10 ūkio trobesių. Atokiau nuo sodybos buvo malūnas su lentpjūve; dar keli malūnai buvo įvairiose darbo vietose.Miestelyje stovėjo medinė smuklė; dar 10 vyskuposmuklių buvo kaimuose.

Miestelėnai surašyti iš eilės. Valstiečių(žemdirbių) buvo 13 šeimų, o skpylininkų 12 ( iš jų 11 žydų) iš viso 25 šeimos – 98 žmonės. Valstiečių būstai pavadinti trobomis („chata), o žydų-namais ( „dom“). Vyravo lietuviškos pavardės – Ražėnas, Dudėnas, Skorka, „Grodzis“, Gotenis, Miškinis.

Kitame 1805 m. miestelio, buvusio „Salako ir Zarasų rakte“, inventoriuje užfiksuotos taip pat 25 šeimos, iš jų 13 šeimų žemdirbių, 7 žydų (iš jų krautuvininko, siuvėjo ir kailiadirbio) ir 5 nuomininkų /49/.

1825 m. Napoleono armijos 2-asis maršalo Š.Udino korpusas iš Ukmergės per Salaką, Zarasus ir Breslaują pražygiavo Polocko link /50/.

1817 m. gruodžio 20 d. parapijos vizitacijos akte apibūdinta medinė bažnyčia su varpine, smuklė ir vienuolyno sodyba /51/.

Iki 1818 m. Vilniaus vyskupo Salako dvaras paimtas Valstybės turtų ministerijos žinion /52/.

Vyskupui anksčiau priklausiusioje miestelio dalyje 1823 m. surašyti 25 dūmai, iš jų 11- žydų /53/ (kaip ir 1805 m.). 1824 m. atliktas dvaro žemių matavimas /54/.

1831 m. sukilimo metu Salako apylinkėse veikė F.Bortkevičiaus, V. Brodovskio, S. Radziševskio ir Chlapovskio būriai. Susirėmimų su kariuomene miestelio apylinkėje nebuvo. 1831 m. balandžio 12 d. iš Zarasų į Salaką atėjęs sukilėlius persekioti 7 jėgerių pulko batalionas miestelį rado tuščią, o iš gyventojų sužinojo, kad sukilėliai išžygiavo pulti pulk. Bulgakovo dalinį. Gegužės 22 d. sukilėliai užėmė miestelį, o kitą dieną, pasidaliję į du būrius, patraukė Vyžuonų link. Taigi rotmistro Hofmano kariuomenės dalinys, atžygiavęs į Salaką gegužės 30 d., sukilėlių vėl neaptiko/55/.

Pagal 1832 m. rugsėjo 29 d. vienuolyno ir bažnyčios inventorių /56/ medinė dviejų bokštų su altoriais bažnyčia stovėjo šalia palivarko, kuriame buvo medinis 20×26 uolekčių vienuolių namas ir keliolika naujų bei senų medinių ūkio trobesių. Vienuolių bibliotekoje surašyta per 40 knygų; špitolė buvo sunykusi, ruoštasi statyti naują; apie mokyklą neužsiminta. Buvo Švč.Trejybės brolija.

1832 m. tiesiant Peterburgo- Varšuvos plento atkarpą tarp Zarasų ir Degučių, kuri turėjo eiti ir per Salako dvarą, Vyriausiojo kelių inžinierių korpuso poručikas Obuchovičius nurodė, kad darbus vykdyti iš Salako dvaro turi būti skirtas tam tikras skaičius vyrų /57/.

1833 m. miestelyje surašyti 405 m. gyventojai, 78 mediniai namai, 18 smulkių ir „traktierius“ /58/. Palyginus šiuos ir XIX trečiojo dešimtmečio vyskupui priklausiusios miestelio dalies duomenis, galima daryti sąlygišką išvadą, kad anuomet sudarė apie 30-35 % viso komplekso apimties, taigi kitos miestelio dalys buvusios gretimuose dvaruose.

1832 m. panaikinus Salako vienuolyną /59/, buvo atkurta pasaulietiška bažnyčia, o 1849 m. parapija priskirta Žemaičių vyskupystei; tais metais parapijoje buvo 13 946 tikintieji /60/.

Nurodoma, kad susenusi medinė bažnyčia 1837 m. nugriauta /61/; 1857 m. pastatyta nauja mūrinė varpinė; tuo metu ar 1865 m. įrengta 14 Kryžiaus kelio stočių /62/. Dar 1838 m. suremontuota smuklė /63/.

Vykdant 1845 m. valdžios įsakymą dėl „ žydų išsiuntimo“ iš visų smuklių /64/, pasirodė, kad Zarasų (Novoaleksandrovsko) žydas 3-ios gildijos pirklys Orelis Netensonas be kontrakto nuo 1841 m. nuomojo Zarasų ir Salako dvaruose 23 smukles ir malūną.

1847 m. Salake surašytos 64 žydų šeimos su 344 kahalui priklausiusiais bendruomenės nariais /65/. Tai netiesiogiai leidžia spręsti ir apie miestelio prekybos mastą. 1861 m. Žemaičių vyskupo M.Valančiaus prašymu sekmadieniais nuo seno besirinkusį turgų valdžia leido perkelti į pirmadienį /66/.

1962 m. pradėta statyti nauja medinė bažnyčia/67/.Neaišku, ar 1863 m. sukilimas, kuriame dalyvavo P.Lukošiūno ir J. Barzdos būriai, o aktyvesni veiksmai buvo atokiau nuo miestelio /68/, galėjo sutrukdyti statybą. Pagrindiniai darbai baigti 1865 m.., tuo metu įrengti 5 altoriai/69/.

1863 m. miestelyje atidaryta odų dirbtuvė, 1865 m. – valstybinė liaudies mokykla.

1865 m. sudarytas Salako dalies, vadintos „Raudonkalniu“ („Krasnogorka“) valdų savininkų sąrašas /70/, kuriame buvo 15 valstiečių ir 48 žydų. Nurodytoje miestelio dalyje sklypai užėmė 7,98 dešimtines, pastatai – 0,58, keliai ir gatvės – 0,18, kapinės -0,06 dešimtinės /71/.

Atrodo, kad tai buvo vyskupui iki 1818 m. priklausiusi Salako dalis; joje vėliau suformuotas Tiltiškiais pavadintas valstybinis dvaras, kuris užfiksuotas 1869 m. plane /72/. Tuo metu sudaryti dar du aplink miestelį išsidėsčiusių dvarų ar jų dalių planai. Viename jų – Getaniškių valstybinio dvaro tikrosios būklės plane (761 pav.) /73/-pažymėti keli miestelio pakraščio sklypai be pastatų, o 1874 m. – Luodės dvaro, priklausiusio grafui Pliateriui, plane (matininkas Ivanas Markas) /74/ – tik miestelio riba.

Salako urbanistinei raidai reikšmingame 1869 m. Tiltiškių valstybinio dvaro plane ir jo fragmento padidintoje kopijoje (762-763 pav.0 /75/ matyti miestelio šiaurės dalyje į šiaurės vakarus nuo Utenos-Zarasų kelio buvusiam vyskupo dvarui priklausiusios sodybos ir tušti sklypai tarp jų.

Tad tik toji teritorija, matyt, apibūdinama daugumoje iki tol sudarytų Salako inventorių, o pateikiama tarsi būtų visas miestelis. Taip atsitiko turbūt todėl, kad kitiems šalia miestelio buvusiems dvarams priklausiusių Salako dalių inventoriai nežinomi.

XIX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje apibūdinant Zarasų prekybą turguje, pažymėta, kad miestelyje renkasi „žymesnis turgus“, iš jo į Zarasus atvežami ten pagaminti pakinktai /76/. Matyt, pagausėjo ir žydų, nes 1883 m. miestelyje buvo 2 be leidimo pastatyti maldos namai /77/. Tačiau tai galėjo būti padaryta ir po 1883 m. gaisro, apie kurio vietą ir padarinius duomenų nėra.

1887 m. Salako žydams leista statyti dvejus maldos namus /78/. Prašymą Kauno mguberinijos valdybai 1887 m. vasario 12 d. pateikė žydų bendruomenės įgaliotiniai N.Rubinšteinas, A.J. Goliondas ir B. Šteinas, nurodę, kad per 1886 m. rugpjūčio 25 d. Salake įvykusį gaisrą sudegė „ didelė dalis namų“, iš jų 2 maldos namai ir sinagoga; prašyme pažymėta, kad iki 1886 m. taip pat buvę 2 gaisrai /79/ (iš jų turbūt ir minėtasis 1883 m.).

1886 m. miestelyje buvo 875 m. gyventojai ( 568 miestelėnai); rinkosi turgus, buvo 25 krautuvės, 4 aludės, 3 smuklės, bažnyčia, sinagoga ir 2 maldos namai, 2 mokyklos; 1886-1890 m. kahalui priklausė 176 žydų šeimos /80/. Tad žydai sudarė didžiąją gyventojų dalį. Kitais duomenimis, Salake 1890 m. nurodoma buvusi 81 kiemą su 1083 gyventojais, bažnyčią, 3 sinagogas, mokyklą, valsčiaus valdybą, uriadniko būstinę; valsčiuje surašyti 1952 ūkininkų kiemai; parapijoje buvo 12 737 gyventojai /81/. 1892 m. atidaryti dar vieneri žydų maldos namai /82/.

Atsikūręs po gaisro, miestelis 1893 ar 1894 m. vėl degė. Duomenys apie įvykio laiką skirtingi. Gaisras nurodomas 1893 m. konstatuojant patį faktą, taip pat – apibūdinant 1893 m. spalio 14 d. sudarytą Salako planą /83/. Minima ir 1894 m. rugpjūčio 25 d. data /84/. Atrodo, kad gaisras buvo 1893 m. rugpjūčio 25 d., nes tais metais parengtas miestelio planas. Apie nuostolius tiesioginių duomenų nėra, tačiau jie turėję būti dideli, nes nurodyta rengti miestelio planą (Kauno gubernijos matininkas Foma Paškovskis; 764 pav.,) /85/.

Tai ankstyviausias viso Salako tikrosios būklės planas, kuris, jei nr gaistas, vargu ar būtų buvęs sudarytas, kai atskiras miestelio dalis valdė skirtingi asmenys. Planas atiduotas 1901 m. todėl, kad jį nebaigus techniškai atlikti F.Paškovskiui, perėmė matininkad A.Talačka /86/.

Dokumente užfiksuotas raiškiai radialinis 6 gatvių suformuotas planas, su šių gatvių susikirtime išsidėsčiusia, ne visai taisyklingos trapecijos formos aikšte. Be mažo kvartalo aikštės šiaurės gale, buvo dar 5 skirtingo dydžio ir formos kvartalai visose aikštės pusėse. Šiaurinė-ankstyvesnė vyskupo miestelio dalis – Utenos-Zarasų kelio šiaurės vakarų pusėje buvo apstatyta tankiausiai, o teritorija į pietryčius nuo jos – įvairiu mastu rečiau. Apstatymo tankiu išsiskyrė ir visas centras (765 pav.) noras aikštės vakarų ir pietų šone buvo tuščių sklypų, iš jų ir nedidelės kapinaitės, kuriose, kai kurių rašiusiųjų apie Salaką nuomonė, kaip jau minėta, nenurodytu laiku, prieš perkeliant į dabartinę vietą, stovėjusi bažnyčia su vienuolių pastatais.

Plane pažymėtų sklypų parametrai labai įvairūs. Nuosekliai daugelio Lietuvos miestelių struktūra (centre sklypai mažiausi, į pakraščius didėja) nebūdingi – dideli sklypai matyti dviejuose jie itin maži. Neatmestina prielaida, kad tai skirtingų dvarininkų valdytų miestelio dalių raidos ypatumai, kurių priežastis išaiškinti be detalesnės analizės sudėtinga.

Plane užfiksuota šiaurės rytų pakraštyje (766 pav.) stovinti kryžiaus plano medinė bažnyčia su mūrine varpine ir šalia jų išsidėstęs buvusio vienuolyno kompleksas.

Tikrosios būklės planas sudarytas tam, kad galima būtų parengti projektinį planą. Tačiau jis kol kas neaptiktas, nors nurodoma, kad 1904 m. buvo patvirtintas. Iš šio plano sudarymą apibūdinančios medžiagos /87/ galima spręsti, kad F.Paškovskis buvo sudaręs ne vien tikrosios būklės, bet ir projektinį planą, kuris taip pat buvęs patvirtintas. Bet kažkodėl perėmęs darbą, A. Talačka rado „planuose“ (turbūt ir tikrosios būklės, ir projektiniame) klaidų. Kadangi dokumentai „buvo patvirtinti“, jis jų negalėjęs taisyti. Todėl matininkas parengė tik išdegusios miestelio dalies tikrosios būklės – projektinio plano schemą (767 pav.) /88/, pagal kurią centre buvo numatyti vien mūriniai namai su ugniasienėmis. Kai kurie padegėliai skundėsi neįstengsią pastatydinti mūrinių namų ir jiems buvę leista statyti medinius; kitiems nedrausta patraukti namus į pageiduajamą vietą.

Planu pavadintame brėžinyje pažymėti 2 kvartalai ir keturių kvartalų dalys. Sklypai ir pastatai neužfiksuoti. Su tikrąja būkle sutapatinti siūlymai apsiribojo siekimu sumažinti kvartalus ir

taip paplatinti juos apibrėžusias gatves (768 pav.), nes „žydai anksčiau statydami krautuves buvo užėmę gatvių žemės, todėl gatvės labai susiaurėjo“ /89/. Visi nauji namai turėjo būti sulygiuoti.

Nėra duomenų, kaip užsitęsus planų parengimui, buvo atstatoma išdegusi Salako teritorija. Sprendžiant iš vėlesnių planų atrodo, kad suplanuoti pokyčiai galėjo būti įgyvendinti fragmentiškai.

Nepaisant per dažnus gaisrus patiriamų nuostolių, Salakas didėjo. 1897 m. jame surašyti 2 386 gyventojai (1 582 žydai; 1902 m. jų buvo 1 493) /90/.

1905 m. revoliucijos metu aplinkinių dvarų valstiečiai buvo aktyvūs. 1905 m. lapkritį jie uždraudė dvarų administratoriams kirsti mišką, o 1905 m. gruodžio 5 d. mitinge nutarė uždaryti mokyklą ir tol neleisti vaikų mokytis, kol nebus įvykdyti reikalavimai įvesti gimtąją kalbą /91/. Valstiečiai boikotavo ir 1906 m. liepos 9 d. rinkimus į Kauno apskrities ir gubernijos žemėtvarkos komisijas /92/.

Nuo 1906 m. naujojo mokytojo Antano Poderio iniciatyva Salako mokykloje įvestos lietuvių kalbosd pamokos /93/.

Nurodoma, kad per 1905 m. birželio 15 d. „didelį gaisrą“, kuris prasidėjo nuo pirties, sudegė „daug namų“, bažnyčia, dalis parapijos archyvo /94/. Atseit, vienu metu sudegęs ir miestelis (jo dalis), ir bažnyčia, kuri iki tol stovėjusi prie aikštės. Tačiau dar 1869 ir 1893 m. (1901 m.0 planuose bažnyčia pažymėta dabartinėje vietoje ir dėl atstumo nuo centro vargu ar galėjo kartu sudegti. Matyt, gaisras buvo tik bažnyčios aplinkoje, tad miestelis vargu ar nukentėjo, nebent jo šiaurės rytų pakraštys.

1907 m. buvo patvirtintas naujos tašytų akmenų mūro bažnyčios projektas (inž.Ignotas Morgulcas) ir išduotas leidimas statyti. Darbai, matyt, pradėti anksčiau, nes 1906 m. rugpjūčio 8 d. vyskupas Kasparas Cirtautas pašventino pastato pamatus; darbus prižiūrėjo inž. N.Andrejevas /95/. Statyba rūpinęsis klebonas kun. Antanas Kryžanauskas gavo leidimą rinkti aukas bažnyčiai visoje Kauno gubernijoje /96/. Ta proga išleistas atvirukas (769 pav.)

Vienbokštis 3 narvų pastatas iškilo 1906-1911 m. /97/. Tai „didinga, itin tektoniška, raiškaus silueto, subtilių proporcijų, dinamiškų linijų ir plokštumų“ bažnyčia; „rūstus tikroviškas“ jos „vaizdas asocijuojasi su Š.Europos romaninio ir gotikos stiliaus paminklais“ /98/ (770-774 pav.). Tašytais akmenimis buvo aptvertas ir šventorius. Bažnyčios statyba atsiėjo 98 tūkst. Rb (41 tūkst.surinkta parapijoje, kitos lėšos – gubernijoje). Bažnyčioje įrengti 3 altoriai.

Stambi ir su aukštu bokštu ( apie 80 m; pagal projektą turėjo būti 95 m) bažnyčia iškilo9 atokiai nuo centro ant kalvos ir tapo reikšminga miestelio ir apylinkių dominantė. 1915 m. ją konsekravo vyskupas Pranciškus Karevičius, suteikdamas Švč.Mergelės Marijos Sopulingosios titulą.

1906 m. į Salaką atvykusio A.Poderio ir klebono kun. A.Kryžanausko iniciatyva 1907 m. įstaigta „Vartotojų draugija“ (kooperatyvas), atidariusi krautuvę /99/. 1905 m. į miestelį iš Venusavos perkelta, o 1907 m. pastatyta medinė stačiatikių cerkvė /100/.

1907 m. Salake įvyko gaisras, o 1908 m. liepos 27 d.-didelis gaisras, per kurį sudegė apie 100 namų ir 2 sinagogos(? Maldos namai) /101/. Apie miestelio atstatymą autentiškų duomenų neaptikta. Iki 1912 m. atstatyta medinė sinagoga (775 pav.) /102/, o centre iškilo nemažai mūrinių namų.

1907 -1908 m. pradėjo veikti choras, 1907 m. suvaidintas spektaklis „Genovaitė“ /103/. 1909 m. birželio 29 d. surengtas lietuviškas vakaras, kuriame dalyvavo bažnyčios choras /104/. 1910 m įstegtas Blaivybės draugijos skyrius /105/. 1914 m. Karaliaučiaus meistras Gebelis pagamino ir įrengė bažnyčios vargonus /106/.

„Prieš Didijį karą“ Salake „būdavo labai dideli turgai, į kuriuos suvažiuodavo“ pirkliai „net iš paties Vilniaus…Tuo metu miestelis turėjo per 30000gyv., daug mūrinių namų, dideles krautuves, lietuvišką kooperatyvą, dviklasę mokyklą“ /107/.

1912 -1914 m. Vokietijos kariuomenės generalinio štabo žemėlapyje užfiksuota Salako plano schema (776 pav.) /108/ pagrindiniais bruožais atitinka 1893 (190) m.planą. Miestelyje nurodyta buvus 335 kiemus (šeimas).

1914 m. vasarą prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Salaką vokiečių kariuomenė užėmė turbūt tik 1915 m. rugsėjo ar spalio mėnesį kartu su didžiąja Zarasų apskrities dalimi. Miestelis, pereinant frontui, labai nukentėjo. Nurodoma, kad jis „sudegė“ /109/, jį „sunaikino ne tik gaisras, bet ir vokiečiai-plėšė stogus, griovė krosnis“ /110/, „daug kur liko tik pelenų ir degėsių krūvos“/111/, „Salako apylinkės virto bemaž kovos lauku. Ugnis sunaikino miestelį ir daugelį kaimų. Vokiečiai dieną, o rusai belaisviai naktį gyventojus plėšdavo…Vokiečiai vyrus sugaudė ir išvežė, beliko moterys, seniai ir vaikai bado, šalčio ir ligų globoje“. Oficialūs pokario metų duomenys Salako nuostolių 1915 m. kažkodėl nefiksavo /112/. Nurodoma, kad prieš užimant vokiečiams Salaką, rusų kariuomenė išgabeno bažnyčios varpus; kitais duomenimis 1915 m. tai padarė vokiečiai /113/.

1918 m. vasario 16 d. paskelbus atkurtą Lietuvos nepriklausomybę, tų metų pabaigoje į miestelį įžengė Raudonosios armijos Pskovo (Lietuvių) divizijos būriai. Vokiečiams 1918 m. pabaigoje pasitraukus, iš Rusijos grįžę vietos bolševikai (iš jų ir Jonas Gruodis) „ėmė kurti valdžią“. 1918 m. pabaigoje ar 1919 m. sausį buvo suformuotas revkomas (pirmininkas J. Mardosas), veikęs iki 1919 m. liepos 12 d. /114/. Tą dieną Salaką puolė Lietuvos kariuomenės 1-asis pėstininkų pulkas. „Artilerijai apšaudant miestelį, kilo gaisrai“. Liepos 12 d. lietuvių daliniai, užėmę miestelį, atlaikė liepos 14 d. bolševikų daugkartinius puolimus /115/. 1919 m. rugpjūtį Salake ir apylinkėje stovėjo Lietuvos kariuomenės 8-ojo pėstininkų pulko 8-asis batalionas ir 4-ojo artilerijos baterija; raudonarmiečiai dar keletą kartų puolė miestelį, bet buvo atmušti; tai truko visą rugpjūtį /116/.

1919 m. spalį Salaką užėmė lenkų daliniai; kovos su jais vyko ir beveik per visus 1920 m.; miestelis ėjo iš rankų į rankas; lietuvių kariuomenei padėjo ir partizanų būrys (vadas Petras Šiaudinis) /117/. Nustačius demarkacinę liniją tarp Lietuvos ir Lenkijos, didžioji valsčiaus dalis su miesteliu liko Lietuvos pusėje /118/. Tačiau dar ir 1923 m. apylinkes puldinėjo okupuotame Vilniaus krašte suorganizuoti lenkų partizanų būriai /119/.

1923 m. Salake surašyta 418 kiemų su 1918 gyventojų /120/. Valsčius kaip ir anksčiau paskirtas Zarasų apskričiai, tačiau 1919 m. rugpjūčio 26 d. paskelbus Apskričių sienų ir jų centrų įstatymą, jis į administracinių vienetų sąrašą neįtrauktas; tai buvo numatyta padaryti po nepriklausomybės kovų, kai būsią „galima pradėti valsčių organizavimą /121/.

Atsidūręs netoli demarkacinės linijos, Salaks neteko ankstesnio ‚gyvumo‘, kurį teikė ‚per jį ėjusi prekyba į Vilniaus kraštą – Dūkštą /122/. Tačiau vargu ar miestelis buvo „apmiręs“, kaip teigta; kita vertus, neabejotina, kad „prieš karą“ jis buvo „gyvesnis“ /123/. Tačiau viešasis gyvenimas buvo gana aktyvus; jame vyravo šauliai, kurie susiformavo iš nepriklausomybės kovose dalyvavusių partizanų, taip pat jaunalietuviai.

1926 m. pastatyta garinė pieninė /124/. Atsigavo amatai – miestelis buvo garsus „važių ir lineikų dirbtuvėmis. Nuo 1925 m. viena tokia dirbtuvė pagamindavo kasmet po 20-30 lineikų, kurias siųsdavo į kitas apskritis“; be to, „daug pintinių dirbėjų, puodžių, gerų kalvių, tinklų mezgėjų, stalių“ /125/. Ir vis dėlto ‚vasarą daug virų, palikę moteris žemę dirbti, iškeliaudavo kitur uždarbiauti“ /126/.

Apie 1926-1927 m. Salake buvo sudaryta gaisrininkų komanda, kuriai vadovavo Petras Šiaudinis; 1925 m. įsteigtas Lietuvos ūkininkų sąjungos liaudies banko skyrius, 1926 m. – Katalikų mokytojų sąjungos skyrius; iki 1928 m. veikė Lietuvos darbo federacijos; Katalikų blaivybės draugija, Liaudininkų sąjungos skyriai /127/.

1929 m. parengtas Salako dalies, vadintos „Vyskupija“, skirstymo vienkiemiais projektas (matininkai S. Eitminavičius ir R. Strička) /128/. Toje miestelio dalyje gyveno 27 žemdirbių šeimos, į vienkiemius išeiti pageidavo 15; dalis jų, laukdami parceliacijos, nebuvo net atsistatydinę karo metu sudegusių sodybų, o tie, kurių sodybos išliko, prašė jas palikti senose vietosė /129/.

1929-1930 m. išskirstyta ir kita miestelio dalis, vadinta Lodiškiu (matininkai S. Eitminavičius, A. Mackevičius ir R. Strička) /130/, o 1930 m. – trečioji dalis, vadinta Raudonkalniu (matininkai S. Eitminavičius, R. Strička) /131/.

1930 m. minint Vytauto Didžiojo 500 metų jubiliejų, Salako tautininkų iniciatyva sklype prie aikštės, kur manyta stovėjus bažnyčią, šalia ten palaidotų žuvusių nepriklausomybės kovų dalyvių, buvo pastatytas Nepriklausomybės paminklas, kurį sudarė kiek pakeltas ant laiptelių betoninis pjedestalas ir skulptūrinė kompozicija (777 pav.; savamokslis skulptorius M. Farbmanas-Rytvė, kuriam talkino Petras Jasinavičius); bendras paminklo aukštis buvo 5,3 m /132/.

1933 m. Salake įsteigtas J. Basanavičiaus liaudies universiteto skyrius suaugusiems /133/, 1936 m.- Motinos ir vaiko draugijos skyrius /134/, 1937 m.- viešoji biblioteka /135/.

Ketvirtajame dešimtmetyje Salakas įgijo vasarvietės reikšmę.

Miestelio turguje prekiauta galvijais, arkliais, paukščiais, tinklais, valtimis, vežimais, rogėmis, audiniais, keramika ir kt. Gaminiais, žemės ūkio produktais; amatininkai parduoti savo dirbinius atvykdavo iš tolimų vietų. Šalia turgaus aikštės buvo rengiamos jaunųjų ūkininkų ratelių parodos /136/. Miestelyje buvo valsčiaus valdyba, valstybinė lietuvių ir privati žydų pradinės mokyklos, sveikatos punktas, girininkija, policijos nuovada, 3 bibliotekos, agronomo būstinė, veterinarijos punktas, 2 salės, pieninė, elektrinė, kooperatyvas, smulkaus kredito ir žemės ūkio draugijos, 44 krautuvės, nemažai amatininkų dirbtuvių (3 gamino veltinius; dirbo 17 batsiuvių, keliolika siuvėjų), 4 kepyklos, E.Trejaus malūnas, gaidamavičiaus žuvų tvenkinys, 3 užeigos ir degtinės monopolis /137/. Buvo „3 sinagogos“, o iš tikrųjų sinagoga ir 2 maldos namai; „didžioji“ sinagoga buvo mūrinė, „mažosios“ – medinės, skirtos „neturtingiems ir moterims“; ant „Cerkvės kalno“ stovėjo medinė stačiatikių cerkvė, kuri buvo menkai lankoma ir iki 1939 m. nugriauta /138/. 1935 -1939 m. dekoruotas bažnyčios vidus.

1939 m. sudegus medinei pieninei, pastatyta mūrinė /139/, nugriauti aikštės viduje stovėję pastatai /140/.

Ketvirtajame dešimtmetyje miestelis kiek padidėjo; 1940 m. jame buvo 2130 gyventojų /141/. Sutvarkius gatves ir šaligatvius, pastačius nemažai naujų pastatų, Salako vaizdas pagerėjo.

1939 m. rudenį „gražinus“ Lietuvai Vilniaus krašto dalį, susidarė prielaidos atkurti tradicinius ūkinius ryšius su Rytų Lietuvos miestais ir miesteliais. Tačiau Sovietų Sąjungos okupacija ir radikalūs pertvarkymai neleido šių prielaidų įgyvendinti. 1940 m. rugsėjo 27 d. ir lapkričio 18 d. buvo nacionalizuotas E. Trejaus malūnas, Elijo Brando manufaktūros, Šakalio batų ir kitų prekių parduotuvės /142/, didesni namai, šaulių ir parapijos salės, suimta keliolika miestelio gyventojų, dalis jų 1941 m. birželio 14 d. ištremta /143/.

1941 m. birželio 22 d. prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, o vokiečių kariuomenei veržiantis Daugpilio kryptimi, Salakas turbūt buvo užimtas birželio 26 d., kaip ir Zarasai. Birželio sukilimo metu miestelyje susiorganizavo partizanų būrys (vadas Kazys Kaladinskas), trukdęs nedidelėms sovietų karių grupėms trauktis į rytus /144/.

Vokiečių okupacijos metais buvo išžudyti Salako žydai, sudarę apie tračdalį, kitais duomenimis – pusę miestelio gyventojų /145/. Nuo 1942 m. apylinkės miškuose veikė raudonieji partizanai, terorizavę ir žudę žmones /146/. 1944 m., kai į Zarasų apskritį įsibrovė Armijos krajovos dalinys (apie 1500 vyrų), Salake stovėjo lietuvių statybos batalionas /147/, tačiau susirėmimas neįvyko.

1944 m. vasarą prie Salakp priartėjęs frontas sustojo beveik 3 savaitėms; teigia, kad per kautynes miestelis nukentėjo: sudegė dalis Bažnyčios gatvės namų, nugriauta bažnyčios bokšto smailė, nukentėjo jos fasadai, stogas /148/. Dėl sustojusio fronto sovietų kariuomenės 1-ojo Pabaltijos fronto 6-oji gvardijos armija Salaką užėmė turbūt ne liepos viduryje, kaip Užpalius, o pabaigoje, kaip Zarasus /149/.

Miestelis užfiksuotas 1944-1945 m. Raudonosios armijos generalinio plano žemėlapyje (778 pav.) nurodant, kad jame yra 248 kiemai, tačiau išdegusios sodybos nepažymėtos, skirtingai nuo daugelio kare nukentėjusių miestų bei miestelių.

1944 m. birželį, prieš užimant Zarasų apskritį Raudonajai armijai, LLA Salako būrys įsijungė į Zarasų LLA dalinį ir pasitraukė Panevėžio link /150/. 1944 m. vasaros pabaigoje – rudenį Minčios-Ažvinčių girioje ėmė kurtis partizanų būriai, iš jų K. Kaladinsko-Erškėčio, kuris 1945 m. birželį įėjo į A. Keberžo-Preidžio junginį /151/.
1944 m. pabaigoje susidarė Salako stribų būrys; konstatuota, kad šie stribai buvo bailūs, „nestoja į mūšį, o išbegioja“ /152/.

1945 m. pavasrį Salako valsčiaus A. Juodkos būryje buvo apie 70 partzanų, K.Kaladinsko-Erškėčio – apie 100 /153/, o 1945 m. birželį M.Laurinėno-Mingailos – apie 120 /154/. Valsčius tuo metu įėjo į 1945 m. rugpjūtį įsteigtos Vytauto apygardos Lokio rinktinės veikimo zoną /155/. Tačiau dėl išdavysčių ir registravimosi liepos – spalio mėnesiais, partzanų sumažėjo metų pabaigoje iki 40 /156/.

1945 m. viduryje Salake, be stribų būrio, stovėjo NKVD kariuomenės 137 šaulių pulko įgula /157/, o ruošiantis 1945 m. liepos 4 d. operacijai prieš partizanus-dislokuotas ir batalionas štabas /158/.

1946 m. sausio 15-16 d. enkavedistams apsupus Minčios girioje įrengtus Vytauto apygardos Tigro rinktinės bunkerius, žuvo 23 partizanai /159/. 1946 m. pradžioje žuvus partizanų vadams M. Lauritėnui-Mingailai ir A. Keberžai-Preidžiui /160/, ginkluotas pasipriešinimas valsčiuje prigeso. Nors po 1946 m. kovo 26 d. įsakymo miestelyje dar stovėjo 137-ojo šaulių pulko kuopa ar nepilna kuopa, tačiau palyginti su kitais valsčiais, didesnių susirėmimų jau nebuvo. 1949-1951 m. sunaikinti ir Rytų srities partizanų štabai /161/. Tad 1951 m. gegužę Salake enkavedistų įgula jau nestovėjo /162/. Paskutinis apygardos partzanas Antanas Kraujalis-Siaubūnas žuvo 1965 m. kovo 17 d. /163/.

1944 m. pradinė mokykla pertvarkyta į progimnaziją, o 1946 m. – į vidurinę mokyklą /164/. Miestelis tapo kolūkio centro gyvenviete. Mūrinė sinagoga buvo paversta grūdų sandėliu, dvi mažosios medinės – nugriautos. Per 1945-1952 m. represijas iš Salako ir apylinkių ištremta keliasdešimt šeimų. /165/.

1950 m. pertvarkius respublikos administracijos sistemą, Salako apylinkė priskirta birželio 20 d. įsteigtam Dūkšto rajonui. 1950 m. šio rajono vadovų nurodymu panaikinta tautinė Nepriklausomybės paminklo atributika /166/. 1955 m. miestelyje atidaryta apylinkės ligoninė, 1958 m. vaikų darželis, 1959 m. surašyti 776 gyventojai, 1959 m. gruodžio 27 d. panaikinus Dūkšto rajoną, Salako apylinkė priskirta Zarasų rajonui.

1966 m. sudarytas Salako tikrosios būklės planas (779 pav.) ir projektas (archit. R. Palys; 780 pav.) /167/.

Tikrosios būklės plane užfiksuotas raiškiai radikalinis savaimingos raidos miestelis su keturkampe aikšte, į kurios kiekvieną kampą suėjo po dvi gatves. Aplink aikštę išsidėstė 5 įvairaus dydžio kvartalai. Šis planas skyrėsi nuo 1893 (1901) m. tik apstatytos teritorijos dydžiu – nuo to laiko miestelis buvo išsiplėtęs palei visus į jį suėjusius kelius.

1966 m. projektas yra veikiau schema, nes jame išryškintos tik artimiausių metų statybai skirtos teritorijos, pateikti siūlymai dėl apstatytos teritorijos plėtotės apribojimo, numatytos panaikinti miestelio urbanistinės raidos ypatumus užfiksavusios gatvės (į šiaurę ir šiaurės vakarus nuo aikštės) kurios kartu su pagrindinėmis Zarasų ir Dusetų keliuose susidariusiomis gatvėmis formavo toje pusėje esančius kvartalus. Prie projektinės schemos pateikti ir aikštės perspektyvinio vaizdo, galėjusio išsaugoti jos edves apstatymo pobūdį, eskiziniai piešiniai (archit.R. Palys; 781-783 pav.).

1968 m. restauruota šalia miestelio stovinti etninės architektūros koplytėlė (784 pav.). 1970 m. sudegė pieninė /168/. 1970 m. surašyti 595 gyventojai /169/.

Septintojo dešimtmečio antroje pusėje – aštuntajame dešimtmetyje miestelyje iškilo nemažai vienbučių namų, buvo sutvarkytos gatvės, tačiau ankstesnio apstatymo pobūdžio, ypač centre, atkurti nepavyko.

1978 m. parengtas naujas Salako projektas (785 pav.) /170/, pagal kurį miestelis buvo numatytas šiek tiek išplėsti į pietus ir rytus, suformuojant vienbučių namų grupes prie aklagatvių, planuotų nutiesti iš esamų pagrindinių gatvių. Visuomeniniai pastatai išdėstyti istoriniame centre, o aikštę numatyta beveik panaikinti, jos šiaurės dalį skiriant keleivių paviljonui ir automobilų aikštelei, o pietų dalį – kultūros namams. Aikštės dalis tarp šių pastatų turėjusi būti paversta skveru, o joje pasodinti medeliai. Taigi tebūtų likusi tik aikštės erdvės pietų dalis priešais kultūros namus. Taip 1978 m. projekte neatsižvelgta į per amžius susiklosčiusius miestelio urbanistinius architektūrinius savitumus.

1978 m. baigta nauja vidurinė mokykla. Aikštės šiaurės dalyje pastatytas keleivių paviljonas, o kultūros namai iškilo ant nugriaqutos sinagogos pamatų /171/.

1979 m. Salake buvo 611, o 1986 m.- 679 gyventojai /172/. Vadinasi, nuo 1970 m. miestelis ėmė šiek tiek didėti.

Prasidėjus tautiniam atgimimui, Salake įsikūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė; prie Nepriklausomybės paminklo ir kultūros namuose vyko laikmečiui būdingi renginiai /173/. 1989-1995 m. atstatyta bažnyčios bokšto smailė (archit. A. Panavas), suremontuotas vidus /174/. 1990 m. atkurtas pirminis Nepriklausomybės paminklo vaizdas /175/.

Atkūrus Nepriklausomybę ir pertvarkius valstybės administracinę sistemą, Salakas tapo seniūnijos centru; 1996 m. miestelyje buvo paštas, banko skyrius, ambulatorija, vaistinė, agrarinės reformos tarnybos būstinė, policijos inspektoriaus postas, pieninė, malūnas, lentpjūvė, vidurinė mokykla, 6 parduotuvės, 4 kavinės, , buitinio aptarnavimo paviljonas, vila ir poilsio namai /176/.

1996 m. birželio 29-30 d. paminėtas 500 metų Salako jubiliejus /177/.

1999 m. miestelyje surašyta 14 gatvių: Kalno, Šilo, Daugailių, Kapų, Dūkšto, Vytauto, Zarasų, Gaisrinės, Bažnyčios, Poderio, Luodžio, Kampinė, Malūno ir Vilniaus.

1999 m. ištyrus Salaką kultūros paveldo požiūriu (N. Steponaitytė), konstatuota, kad miestelis vertingas savitu savaiminės raidos planu, kai kuriais pastatais ir jų grupėmis. Pasiūlyta jam suteikti savivaldybių reikšmės kultūros vertybių statusą; nustatyti vertingi saugotini plano ir tūrinės erdvinės kompozicijos elementai (786 pav.).

Panaudota Algimanto Miškinio
II knygos ,,Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai“ medžiaga