Salakas ir jo apylinkės amžių sandūroje

Jadvyga Vida Žilinskienė

Salakas ir jo apylinkės amžių sandūroje

„Jūrų muziejus“

Salake yra unikalus muziejus, nors ir nepažymėtas nė viename turistiniame kataloge, tačiau aktyviai lankomas ir turistų, ir pro šalį pravažiuojančių svečių, ir moksleivių ekskursijų iš visos Lietuvos.

Tai asmeninė V. Žilinskienės jūros gyvūnų kolekcija, sukaupta per 40 metų. Kolekciją sudaro 700 eksponatų. Tai įvairūs jūros gyvūnai: kriauklės, koralai, žuvys, jūros žvaigždės ir ežiai, kempinės ir kt.

Ir ne tik jūra alsuoja šie namai. Vida plačiai žinoma apylinkėse kaip Salako metraštininkė. Ji yra sukaupusi nemažai istorinės medžiagos, surinkusi daug liaudies tautosakos, aprašiusi kultūros paminklus. Taip pat kaupiamos senos knygos, vadovėliai ir kiti daiktai, kuriems jau per šimtą metų.

Kunigokalnis

2 km. Į vakarus nuo Salako miestelio, miške yra kalnelis vadinamas Kunigokalniu.

Padavimas pasakoja, kad kadaise Salako vietovėje buvęs didelis miestas Sakalas. Jame buvusios 7 bažnyčios ir 7 vienuolynai. Turtingiausias vienuolynas buvęs Kunigokalnyje. Švedai, užpuolę Sakalą, degino, plėšė turtą, žudė žmones. Žmonės prašė pasigailėjimo, bet švedai sutiko liautis niokoję miestą tik tada, jei bus atiduotos jiems visos brangeybės ir auksas, esantis Kunigokalnio vienuolyne. Gyventojai kreipėsi į vienuolius. Vienuoliai pažadėjo, bet kai sukrovė viską į maišus, jiems pasidarė gaila atiduoti brandenybes priešui ir pasislėpė su jomis miške. Supykę žmonės užpuolė vienuolyną ir jį prakeikė. Tas prasmego į žemę, o švedai baigė griauti ir niokoti miestą.

Kitas padavimas pasakoja, kad seniai, dar baudžiavos laikais, Salake buvę labai reiklus kunigas. Turėjęs daug žemės. Jis sėdėdavo šiame kalne ir stebėdavo kaip dirba baudžiaunininkai, ar netinginiauja. Nuo to ir kalnas gavo pavadinimą – Kunigokalnis.

Salako Pilkapiai

Salako pilkapiai yra į vakarus nuo Salako miestelio, už 2km., abipus kelio Salakas – Daugailiai. Vietiniai gyventojai juos vadina Kurganais ar Švedkapiais.

Dideliame plote yra apie 30 sampilų, 8 – 12 metrų skersmens ir 0,3 – 3m. aukščio. Aplinkui ir ant jų auga miško medžiai.

Pilkapius 1895 m. tyrė K. Gukovskis. Rasta žirgų griaučių, žąslų, vienas sudeginto žirgo kapas. Nežinomas tyrinėtojas 1896 m. rado pilkapyje žirgo griaučius su balno kilpomis, žąslus ir pjautuvą.

Pagal radinius pilkapiai priskiriami IX-XII amžiui.

1958 metais pilkapius tyrė Lietuvos Mokslų akademijos Istorijos institutas.

Be šių pilkapių Salako krašte dar yra Avinuostos I ir Avinuostos II pilkapiai, Čepeliškių I ir Čepeliškių II pilkapiai, Giteniškės, Kiemionių, Samaukos ir Vyželių pilkapiai.

Žiloje senovėje Salako žemė iš visų pusių buvusi apsupta ežerais ežerėliais ir turėjusi sakos formą. Šioje saloje gyvenę žvejai žmonių buvo vadinami salokais, tai ir miestelis nuo to buvo pavadintas Salaku.

Kitados Salakas tęsęsis 7 mylias, turėjęs 7 bažnyčias ir 7 vienuolynus. Čia stovėjusi pilis Didžioji Laba.

Pasakojama, kad kadaise į Salaką atsibastę švedai su žmonėmis elgėsi labai žiauriai – juos mušę, kankinę, degindavę kaimus… Žmonės ėmę prašyti pasigailėjimo. Tada švedai pareikalavę atiduoti visus turtus, kurie buvo paslėpti Kunigokalnio vienuolyne. Žmonės sutiko, bet vienuoliai ne – ne. Supykę žmonės užpuolė vienuolyną, bet vienuoliai su turtais išbėgę į mišką ir pasislėpę. Tuo pat metu garsiausias ir turtingiausias vienuolynas Kunigokalnyje prasmego į žemę.

Kiti pasakojimai teigia, kad Salaką įkūręs Lietuvos kunigaikštis Utenis. Tais laikais tai buvo Lietuvis didžiūnų medžioklės centras. Vadinosi jis Sakalu, nes medžiotojai augindavę daug sakalų. O kas ir kodėl nusprendė perskaityti šį vardą nuo galo – niekas nežino…

Tokie yra padavimai. O tikra yra tai, kad 1996 m.Salakas atšventė savo 500 metų jubiliejų. Rašytiniai šaltiniai mini, kad 1496 m. kovo 18d. Mikalojus Petkevičius per vyskupą Albertą užrašė Salako parapijai tris valstiečius su jų žemėmis. XVI a. iš Vilniaus į Livoniją per Salaką ėjo svarbus strateginis ir ūkinis kelias. Būta čia ir dvaro, priklausiusio Vilniaus vyskupijai. 1515 m. čia įkurtas polivarkas, kurio prieglobstyje Salakas išaugo į miestelį.

1713 m. miestelis jau gavo turgaus ir prekyviečių privilegiją. Čia jau veikė malūnas, sūrinė, alaus darykla. Apylinkėse garsėjo Salako staliai, mokėję ir namus statyti, ir baldus dirbti, važių meistrai, tinklų mezgėjai, milo ir veltinių vėlėjai.

Iš verslų svarbiausi buvo žvejybą ir miško darbai.

XIX a. Salakas garsėjo turgumi ir prekymečiais. 1890 m. Salake buvo 81 sodyba su 1083 gyventojais. Čia veikė katalikų bažnyčia, trys sinagogos, pradžios mokykla, policijos ir valsčiaus įstaigos, apie 30 parduotuvių ir smuklių, odų dirbtuvė.

Nepriklausomybės metais, būdamas valsčiaus centru, Salakas turėjo 2500 gyventojų, kurių pusė sudarė žydai. Antrojo pasaulinio karo metais gyventojų skaičius labai sumažėjo. Dalis gyventojų pokario metais ištremti į Sibirą.

Šiandien Salakas – didžiausias Zarasų rajono seniūnijos centras. Seniųnijoje gyvena 1398 žmonės, miestelyje 638. Du trečdaliai jų yra pensijinio amžiaus. Mokyklinio amžiaus – 262 vaikai. Dauguma gyventojų verčiasi žemdirbyste. Čia darniai gyvena lietuvių, rusų, lenkų, totorių ir kitų tautybių žmonės.

Koplytėlė

Dviaukštė koplytėlė pastatyta XX a. pradžioje, o apie 1924 m. restauruota Petro Ivanausko. Ant betoninių pamatų stovi šešiakampio plano 290 x 240 cm pločio ir 721 cm aukščio pastatas. Abu koplytėlės aukšai vienodos formos, tik antrasis mažesnis. Puošnumo teikia kaltinis kryžius smailėje ant stogo. Koplytėlės pirmame aukšte yra nukryžiuotojo medinė skulptūra. Antrame aukšte stovėjo Rūpintojėlio skulptūra. Tačiau ji dingo ir 1968 metais vietoj jos patalpinta Šv. Jono Nepomuko skulptūra.

1996 metais koplytėlė atnaujinta, perdažyta, sutvarkyta jos teritorija. Jos teritoriją sudaro 20 m2 plotas.


Nepriklausomybės paminklas

Nepriklausomybės paminklas pastatytas 1930 metais, minint Vytauto Didžiojo 500 metų mirties jubiliejų. Paminklą sukūrė ir pastatė M. Farbmann – Rytvė. Lėšas skyrė tuo metu Salake dirbęs vaistininkas Mačius.

Ant 5,02 x 4,04 m. ir 0,40 m aukščio pakylos stovi stačiakampis pjedestalas. Ant jo stačiakampis, į viršų smailėjantis obeliskas. Prie obelisko yra berniuko su fakelu ir moters figūros. Lipdant šias figūras pozavo Salako miestelio gyventojai M. Beinorytė ir Eug. Šakalys. Nulipdytą iš molio paminklą aptepė aliejumi, padengė nestoru gipso sluoksniu. Po to, supjausčius į dalis, buvo sumontuotas ant pjedestalo. Po paminklu įdėtas butelis su paminklo statymo data, žiniomis apie statytojus, sąlygomis ir keletu monetų.

1939 metų rugsėjo 28 d paminklas iškilmingai atidengtas ir pašventintas. Abiejose tako pusėse pasodinta po ąžuoliuką, kurie pavadinti “Vilniaus Medis” ir “Tautos vado ąžuolas”. Vilniaus ąžuolas išliko iki šių dienų. Tarybiniais metai buvo užtinkuoti tautiniai simboliai, kurie sugrąžinti 1988 metais restauruojant paminklą.

Vieta paminklui parinkta ne atsitiktinai. Dar apie 1740 metus čia buvo įkurtas šv. Augustino reguliarių kaunauninkų vienuolynas ir bažnyčia. Kada vienuolynas ir bažnyčia išnyko – neaišku. Po 1918 -1920 metų čia buvo įruoštos kapinės kariams savanoriams. Vaduojant Salaką iš bolševikų, ties Salaku žuvo eil. J. Martinonis, eil. P. Bobinas ir eil. A. Savukas. Kartu čia palaidotas ir Lietuvos savanoris Aleksas Katinas, žuvęs Biržūnų kaime. Čia buvo palaidoti ir vokiečių kariai, tačiau juos vokiečiai vėliau iškasė ir pervežė į Utenos kapines. Tarybiniais metais šie karių ir savanorių kapai buvo sunaikinti.

Jubiliejinis Paminklas

1996 metais Salako miestelis atšventė 500 metų jubiliejų. Šiai datai atminti Laisvosios aikštės centre pastatytas ąžuolinis stogastulpis, sukurtas tautodailininko J. Tvardausko.

Jame įrašyti poeto Maironio žodžiai:

„Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę,

Kame nuo amžių tėvai gyveno,

Čia tavo kūnas sau maistą semia,

Čia tavo dvasiai tiek sveiko peno“.

Laisvoji aikštė

Įdomus Salako miestelio išplanavimas. Centre keturios susikirtusios gatvės sudaro keturkampę aikštę. Jos plotas 1,2 ha. Nuo seno šioje aikštėje pirmadieniais vykdavo turgūs. Turgūs garsėjo gausumu ir turtingumu. Atvykdavo amatininkai iš aplinkinių miestelių. Čia galima buvo įsigyti stalių dirbinių, tinklų, valčių, lineikų, važelių, darbo įrankių, raštuotų audinių, maisto produktų, grūdų, gyvulių, paukščių ir kt.

Pokario metais turgus buvo iškeltas į tušččią vietą šalimais. Turgavietė paversta aikšte. Joje, vos įžengus tarybinei armijai, buvo pakartas nekaltai įskųstas Astafiejus Siniakovas. Tai pirmoji auka Salake. Vėliau šioje aikštėje būdavo paguldyti ir išniekinti žuvusiųjų partizanų kūnai. Juos po keleto dienų išveždavo į miškelį arba ežerą.

Aikštė pamažu buvo apželdinta, pasodinti medžiai, krūmai, gėlės. Ypač aikštė pagražejo minint Salako 500 metų jubiliejų. Aikštės centre pastatytas šiam jubiliejui skirtas stogastulpis, nutiesti asfalto takai, pasodintas gėlynas.

Salako kapinės

Į šiaurės rytus nuo bažnyčios yra naujosios Salako kapinės. Jos įkurtos po bažnyčios pastatymo ir atidarytos 1914m. lapkričio 1d. Kapinių plotas 2,2 ha. Aptvertos metalinių virbų tvora, kurie įtvirtinti į betono stulpelius. Tvoros ilgis – 627m.

Kapinės apšviestos elektra. Vasarą vandeniu aprūpina šaltinis, taip pat yra iškastas šulinys.

Čia palaidoti Salakui daug nusipelnę žmonės: gydytojai, mokytojai, savanoriai ir kt. Vienas iš pirmųjų šiose kapinėse palaidotas liaudies meistras Antanas Klimanskas, kuris, įrengiant naujai pastatytą bažnyčią, atliko metalo darbus. Čia ilsisi ir bažnyčios paveikslų tapytojas Antanas Pūslys, mokytojas aušrininkas Antanas Poderys.

1998 m. kapinių teritorija išplėsta. Priskirtas naujas 1,5 ha plotas, kurio perimetras – 381,61 m. Naujame plote dar nelaidojama.

Totorių kapinės

Šalia neveikiančių senųjų Salako kapinių yra totorių kapinės. Kada jos įkurtos dokumentų nėra, tačiau jos veikia ir dabar. Mirusieji laidoti atvežami iš kitų vietovių. Abejas kapines skiria akmeninė tvora 45 m ilgio. Visa teritorija, kurią sudaro 0,08 ha, aptverta medine 80m. ilgio tvora.

Totoriai lanko ir tvarko savo kapines, gražiai prižiūri artimųjų kapus.

Žydų kapinės

Į rytus nuo Salako, miške yra senos žydų kapinės. Kada jos įkurtos, nėra žinoma, bet paskutinis laidojimas vyko 1941m. Kapinės užima 1,51 ha plotą. 1998 m. aptvertos metaline tvora, kurios perimetras – 531 m.

Karių kapinės

Karių kapinės yra Salako miestelio centre. Jose palaidoti Antrojo pasaulinio karo metu prie Salako kovose su vokiečiais žuvę 204 įvairių tautybių tarybiniai kariai. Taip pat čia palaidoti Kęstučio būrio tarybinių partizanų palaikai : J. Vanaginsko, S. Jakimovič, A. Nesterovo ir P. Paulovo. Kartu palaidoti ir žuvę liaudies gynėjai S. Loginovas, B. Nevedomskis ir G. Ščerbakovas.

1975 m. kapinės rekonstruotos. Įruošti du broliški kapai (6,5 x 2m ). Šalia kario statulos, abipus stovėjo po dvi betono plokštes, kuriose pritvirtintos metalinės plokštelės su žuvusiųjų kariniais laipsniais, pavardėmis ir inicialais.

1996 m. kapinės pertvarkytos : panaikinta sutrūkinėjusi kario statula, o plokštės su užrašais perneštos į kairiąją kapinių pusę.

Kapinės užima 439,4 m plotą. Aptvertos betono ir metalo tvorele.

Senosios kapinės

Į pietus nuo miestelio yra senos kapinės. Jos įkurtos dar praėjusiame šimtmetyje, ką bylojo lentelė, buvusi ant mūrinių kapinių vartų. 1980 m. rugpjūčio 25 d. kapinės uždarytos. Tvarkomi vos keletas kapų, kurių artimieji dar gyvena Salake.

Kapinių plotas – 1,1 ha. Aptvertos akmenine mūro tvora, kurios ilgis – 458 m. Apšvietimo ir vandens nėra.

Pietuose kapinių teritorija jungiasi su totorių kapinėmis ir turi bendrą tvorą.

Šiose kapinėse stovėjo koplyčia, statyta 1786 m. grafo Manuči (Manuzzi). Dabar ji sugriuvusi ir išnykusi.


Partizanų kalva

Tarybiniais metais miestelio centre esančioje aikštėje būdavo suguldyti Lietuvos partizanų ir kitų nužudytųjų kūnai. Po keleto dienų stribai lavonus išveždavo į netoli esantį miškelį, kur buvo nuo karo likę apkasai, juos mesdavo į duobes ir vos užberdavo smėliu. Žiemą, kad nereikėtų kasti sušalusios žemės, lavonus mesdavo į eketes Anglinio ežere. Naktį žmonės slaptai artimųjų ar pažįstamų lavonus patvarkydavo, labiau užberdavo žemėmis. Manoma, kad šiame miškelyje ir ežere yra apie 200 lavonų.

1990 m. laikinai Salake dirbusio kunigo Alfredo Kanišausko rūpesčiu kalnelis aptvertas grandinine tvorele, pastatytas metalinis paminklas – kryžius. Kai kuriems žuvusiems paminklus pastatė artimieji patys. Šis kapų kalnelis pašventintas ir pavadintas Partizanų kalva. Į ją veda asfaltuotas kelelis.

Aptvertos teritorijos plotas – 0,07 ha. Prie šios teritorijos dar priskiriamas vienas kapas, esantis toliau, kuris užima 8,42m2 plotą.

Napoleono akmuo

Šalia Salako pilkapių, kairėje kelio pusėje guli akmuo su ženklais – Napoleono akmuo.

Padavimas pasakoja, kad žygiuodamas į Maskvą Napoleonas ant šio akmens valgė pietus ir atminimui liepė iškalti jame dubenį ir valgymo įrankius.

Iš tiesų Napoleonas šiose vietose niekada nebuvo ir nepietavo, o visa tai tik gražus pasakojimas.

Akmuo yra pilkai rausvo granito 120×100 cm dydžio. Jame iškaltas apskritimas (lėkštė), 20×20 cm su tiesiu kotu apskritimas (šaukštas) ir tiesus kotas su lenktu skersiniu (šakutė).

Kasinėjant 1 m gylyje rasta pelenų.

Manoma, kad akmuo yra XII – XIII a. kunigaikščių valdų riboženklis.

Puodiakalnis

0,5 km į pietvakarius nuo Salako yra aukšta kalva. Tai Salako piliakalnis. Žmonės vadina jį Puodiakalniu, nes seniau iš čia esančio molio buvo žiedžiami puodai.

Padavimas pasakoja, kad Salako mieste stovėjusi tvirta pilis, gynusi miestą nuo priešų. Ją vadino Didžioji Laba. Karo su švedais metu buvo sunaikintas miestas, neatsilaikė ir pilis. Ji buvo sugriauta ir sudeginta.

Atsistačius miestui, pilis nebebuvo atstatyta. Taip ir liko tuščias piliakalnis.

Salako pušis

Į rytus nuo Salako, Luodžio ežero pakrantėje auga sena stora pušis, vadinama Salako pušimi.

Luodžių dvaro grafas Jurgis Žiunienas, ruošdamasis išvažiuoti į Prancūziją, pardavinėjo savo dvaro žemę. Keletas Salako gyventojų valstiečių priklausė jo dvarui ir buvo vadinami luodykščiais. Šitiems valstiečiams grafas padovanojo po keletą hektarų žemės. 1927 m. prie šios pušies grafas įteikė valstiečiams nuosavybės dokumentus. Valstiečiai atsidėkodami suruošė puotą. To atminimui prie pušies buvo prikaltas kryžius. Ilgainiui kitos pušys buvo iškirstos, tačiau kirtėjai nežinojo, kodėl ant vienos iš jų yra kryžius ir ją paliko. Taip ši pušis , menanti grafo dovaną, liko augti.

Pušies apimtis 1 metro aukštyje yra 3,35 m.

Luodžio ežeras

Į rytus nuo Salako tyvuliuoja Luodžio ežeras. Tai šeštas pagal dydį Lietuvos ežeras. Jo plotas – 1320 ha. Ilgis – 6,7 km, plotis – 3,9km. Giliausia vieta – 16,5 m. Kranto linija labai vingiuota ir sudaro 26,5km. Ežere trys salos : Dirbamoji (Krutamoji), Juodoji ir Pilala (Bukietas). Rytiniame krante 3 km ilgio įlanka Kopta. Per ją buvo seniau nutiestas medinis tiltas, jungiantis pakrančių kaimus. Pietinėje dalyje į ežerą nusidriekusi ilga smėlio nerija – Špilius. Ežere gausu sėklių.

Pro ežero šiaurės rytinį kampą prateka Šventosios upė.

Ežeras gausus žuvimis.

Luodžio ežerą supa pušynai, puikios poilsiui vietos. Čia pradeda įdomių turistinių kelionių maršrutai valtimis Šventosios upe, Antalieptės mariomis ir ežerais. Plaukti galima iki pat Neries ar net Kauno.

Ežeras yra Gražutės regioninio parko teritorijoje.

Kartuvių kalnelis

Vos išvažiavus iš Salako Daugailių keliu, dešinėje pusėje, prie pat kelio yra nedidelė kalva. Tai Kartuvių kalnelis. Pasakojama, kad baudžiavos laikais čia stovėjusios kartuvės, kur ponai prasikaltusius baudžiauninkus bausdavę mirtimi pakariant. Nuo to kalnelis ir gavo pavadinimą.

Vėliau šioje vietoje buvo pastatyta medinė sentikių cerkvė, kuri ilgainiui sugriuvo ir buvo panaikinta.

Rudoji versmė

Dešinėje pusėje tilto per Bebrinės upelį, kelyje Salakas – Dūkštas, trykšta šaltinėlis. Jo vanduo labai šaltas ir turi savotišką skonį. Šaltinėlį supantys akmenys turi rūdžių spalvą. Ištyrus vandenį nustatyta, kad jame yra įvairių druskų, mineralų, jis turi gydomųjų savybių.

Šaltinėlis pavadintas Rudąja versme. Netoli jo, laukuose, randami gargažiai – uolienos gabalai, kurie randami geležies rūdos perdirbimo vietose. Tai leidžia spėti, kad senovėje lietuviai šiose apylinkėse išgaudavo geležį.

Visa, kas čia aprašyta toli gražu dar ne viskas, kuo gražus ir garsus Salakas.

Pavaikščiok miestelio gatvėmis ir laukais, miškais, prakalbink aukštaitiška šnekta sutiktą žmogų ir suprasi, kiek daug jo širdyje meilės savam kraštui ir gimtai žemei. Kiek daug rasi sodybų, kuriose su meile sodinamas ir puoselėjamas medis, gėlė.

Pažiūrėk į vyrų rankas, kaip jos įmantriai raižo ir dailina medį.

Atverk senas audėjų skrynias. Kiek daug jose rasi nuostabiais dimų, servetų, kaišytiniais raštais išmargintų staltiesių, lovatiesių, rankšluosčių.

Pasiklausyk skambių krašto dainų ir armonikos.

Tada tik suprasi, kuo gražus Salakas.

Tolesnė informacija rengiama