Neišgalvotos istorijos

Jadvyga Vida Žilinskienė

Neišgalvotos istorijos

Gyvena žmonės. Skirtingi charakteriai, skirtingi likimai. Vieni iškyla, tampa žymiais žmonėmis ir ilgam išlieka žmonių atminty. Kiti pragyvena pilką gyvenimą ir išeina mažai žinomi. Treti nusirita į bedugnę. Yra ir tokių, kurie gyvena pilką gyvenimą su kasdieniais darbais ir rūpesčiais, tačiau turi kažką savyje, dėl ko jie lieka ilgam kitų žmonių atmintyje. Apie tokius žmones ir pasakojama šiuose puslapiuose.

Meistras iš Gudiškių

Nedideliame Gudiškių kaime, apsuptame miško, gyveno meistras Silva Vitas, žmonių vadinamas Žeželiu. Daugelis nežinojo jo tikrosios pavardės ir manė kad tai jo pavardė. Pakelėse stovi jo padaryti kryžiai, kurie paveldo sąrašuose įrašyti ne tikra jo pavarde, o Žeželio. Buvo geras meistras, sumanus, geros širdies žmogus, ramaus būdo, nemėgo mušeikų ir girtuoklių. Labai viskuo domėjosi, sekė politinius įvykius, prenumeravo laikraštį; bet pats buvo beraštis. Laikraštį jam perskaitydavo vaikai mokiniai,, kurie grįždami namo iš Tolimėnų mokyklos užsukdavo pas jį., pažiūrėti, kaip jis meistrauja. Kai kuriems, tai buvo amato pamokos. Vaikus labai mylėjo, noriai visko parodydavo, paaiškindavo, pamokydavo.

Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai pradėjo rinkti bažnyčių varpus, kad iš jų nulietų ginklus. Toks pavojus iškilo ir Salako bažnyčiai. Žmonės nutarė varpus iš varpinės nukelti ir paslėpti. Tai buvo sunkus ir atsakingas darbas. Todėl buvo pakviestas Vitas. Jis paprašė dviejų pūdų kanapių pluošto, nuvijo stipres iš jų virves ir, padedant būriui vyrų, nukėlė atsargiai varpus žemėn. Ruošėsi užkasti šventoriuje. Tačiau prisistatė vokiečiai ir varpus išsivežė.Taip bažnyčia ilgam liko be varpų.

Vitas garsėjo ne tik sumanumu, bet ir jėga, buvo labai stiprus. Kartą kaimynas supyko, kad nutrūkusi Vito karvė įbrido į jo pasėlius ir nutarė jį pamokyti. Bambėdamas ir keiksnodamas atėjo pas Vitą ir kibo jam už atlapų., žadėjo primušt. Ramaus būdo Vitas viena ranka paėmė kaimyną už pakarpos, kita už sėdynės ir išnešęs iš savo dirbtuvės ant laiptų sviedė į kitoje kelio pusėje esančią pievą. „Minkštas nutūpimas“ į aukštą, vešlią žolę nepakenkė vyrui, tiktai tylėdamas pasiraivė ir nupėdino į namus. Nuo to laiko šiam vyrui praėjo noras su bet kuo muštis, nors buvo to mėgėjas.

Kadaise Salake buvo grupelė vyrų, kurie užsiimdavo muštynėm. Tai buvo samdomi mušeikos. Jei kas ant ko nors supykdavo, pasamdydavo šiuos vyrukus ir jie atvykusį į Salaką nurodytą žmogų primušdavo. Dažniausiai tai buvo turgaus dieną.

Kartą kažkuo mušeikom neįtiko Vitas. Nutarė jį pamokyti.Vitas, matyt nutuokė. Pirmadienį važiuodamas į turgų įsidėjo gerą storą virvogalį. Pas pažystamus palikęs iškinkytą arklį, pats nuėjo į turgų. Susitvarkęs visus reikalus atėjo prie arklio ir pradėjo kinkyti. Atsekė iš paskos ir trys mušeikos. Vadeiva, aukštas, trumpa striuke vyras, atėjo prie Vito ir rengėsi jam smogti. Vitas tylėdamas išsitraukė savo virvę ir taip šėrė vadeivai į nugarą, kad jo striukė pasidalijo į dvi dalis. Matyt užteko ir nugarai, nes pasiraivydamas tylom nužingsniavotolyn. Tuo tarpu jo sėbrai, kuo greičiausiai, spruko. Po šios Vito pamokos, Salake muštynės baigėsi. Liko tik posakis „Per Degučius nepraeisi neprimuštas, per Salaką – neapkalbėtas“.

Vitas visada ateidavo į pagalbą tiems, kam to reikėjo. Mirė neturtingos moters kūdikis. Gili žiema, keliai užpustyti. Arklių nėra. O kūdikį palaidot reikia. Į pagalbą atėjo Vitas. Padarė karstelį. Trys vyrai kasią kapinėse duobę. Atėjo pora moteriškių. Vitas surinko visus vaikus, kurie užeidavo pas jį. Du berniukai tempė rogutes, kiti eina su motina ir moterim iš paskos. Žino Vitas, kad mirusio tylom nelaidoja. Tačiau ką giedot, nei jis, nei vaikai nežino ir nemoka. Vitas rado išeitį: vaikus buvo išmokęs dainą, kurią dainuodavo rusų kariuomenėje. Ir taip po posmelį dainuodami pasiekė kapinaites ir palaidojo kūdikį.

Ir taip Vitas už savo gerumą, sumanumą, pagalbą kitiems ir atskirus poelgius ilgam įėjo į žmonių atmintį; pateko į literatūros kūrinius. Tapo gyva legenda.

Tolesnė informacija rengiama!