Salako bažnyčios istorija

Salako bažnyčia kaip bendruomenė žinoma nuo 1496 metų. Per tą laiką mediniai bažnyčių pastatai daug kartų buvo sunaikinti gaisrų. Paskutinė medinė bažnyčia parapijai tarnavo vos 40 metų. 1905m. birželio 15 d. naktį kilus gaisrui, dalis miestelio iki upelio virto pelenais, tame tarpe ir bažnyčia, visas jos turtas, archyvas ir kt. Išsilydė ir nukrito varpai. Tuo metu dirbo klebonas Ant. Kryžanauskas. Pasitaręs su parapijiečiais nutarė pasistatyti tokią bažnyčią kurios nenusiaubtų ugnis ar kitos negandos. Iš Rygos pakviestas architektas Morgulcas sudarė projektą. Klebonas organizavo akmenų rinkimą ir vežimą. Parapijiečių atvežtus akmenis samdyti akmenskaldžiai skaldė į akmenines plytas 45 x 45 – 80cm didumo.Ir taip 1906 rugpjūčio 8d. Žemaičių vyskupas G. Cirtautas pašventino būsimos bažnyčios pamatus.

Bažnyčios pamatai 6m. Gilumo, po bokštu dar gilesni. Sienos 168cm storio, sudarytos iš trijų sluoksnių: iš lauko tašyti akmenys, vidinis sluoksnis paprastų lauko akmenų, o iš vidaus eilė plytų ir tinkas. Rišamoji medžiaga – kalkės. Kalkakmenius rinko vaikai ir nešė į Salaką. Mūrijant sienas samdytiems darbininkams akmenis užkeldavo parapijos vyrai. Stipriais neštuvais į viršų nešė 4 – 8 vyrai.Tai priklausė nuo akmenų sunkumo ir vyrų pajėgumo. Taip per 5 statybos metus, buvo pritraukti prie darbų visi pajėgesni parapijos vyrai. Bažnyčios bokštą buvo numatyta iškelti iki 95 metrų aukščio. Tačiau statybos metu apgriuvus pastoliams, aukštis sumažintas iki 75 metrų.

Bokšto viršuje įmontuotas didelis rutulys, o virš jo kryžius. Bokšto smailė medinė. Neskaitant statybinės medžiagos ir parapijiečių darbo kainos bažnyčios statyba kainavo 98000 carinių rublių. Tai buvo begalo didelė pinigų suma. Pusę šios sumos (41000) paaukojo patys salakiečiai. Kiti pinigai surinkti kitose Lietuvos parapijose bei Varšuvoje, Sankt Peterburge ir kitur. Bažnyčioje įrengti trys altoriai. Centrinis mūrinis su Nukryžiuotojo statula. Kiti du – Dievo motinos ir Jėzaus širdies – mediniai, pargabenti iš Italijos.

Statant bažnyčią nežuvo nė vienas žmogus.

1911m. bažnyčia baigta statyti ir rugpjūčio 14d. Pradėtos laikyti pamaldos. Bažnyčia, kaip ir senoji, pavadinta Apaštalų šv. Petro ir Povilo vardu. 1915m. Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius ją konsekravo Skausmingosios Dievo Motinos vardu. Po pastatymo pamaldos vyko nevisiškai įrengtoje bažnyčioje. Tik 1935 metais tuo pasirūpino kunigas Antanas Stanionis. Dekoravimo darbus atliko J. Gūdgaudas., paveikslus tapė dailininkas Antanas Pūslys. Geležies ir jos ornamentikos darbus atliko Antanas Klimanskas. Vargonai pagaminti 1914m. meistro Gebelio Karaliaučiuje. Jie kainavo 7000 carinių rublių. Dideli pirmieji varpai atvežti 1911m. iš Liepojos, o iš Dūkšto stoties ant šliūžų partempti į Salaką. Pirmojo pasaulinio karo metu jų išsaugoti nepavyko – išsivežė vokiečiai perlydyti į ginklus. 1927m. vėl įsigyti trys varpai. Didysis 1300kg. pakrikštytas šv. Petro ir Povilo vardu, vidutinysis 801kg. svorio – šv Jurgio vardu ir trečiasis 140kg – šv. Antano vardu. Varpai pargabenti vėl iš Liepojos tuo pačiu būdu. Įkelti į bokštą pirmą kart suskambo Velykų rytą. Šiuo metu mažasis varpas trūkęs ir nukeltas. 1944m. vykstant mūšiams tarp vokiečių ir rusų armijų bažnyčios bokštas buvo numuštas. Krisdama smailė pramušė stogą, lubas ir viskas sukrito į vidų, sugadindami vargonus. Neliko langų stiklų ir presbiterijos vitražų. Praėjus frontui imtasi tvarkymo darbų ir remonto. Buvo atstatytas neaukštas bokštas. Netrukus paaiškėjo kad nespecialistų atliktas remontas yra nekokybiškas ir pridarė daug rūpesčių dirbusiems klebonams. Ir tik 1986 – 89 metais čia dirbęs kunigas Kazimieras Girnius – remonto specialistas – bažnyčios pastatą grąžino į pirmykštę padėtį: atkurtas bokštas, apdengtas skarda stogas, languose įstatyti dailininko Vytauto Širalio vitražai (darbus atliko meistrai broliai Sigitas ir Zigmas Laurinavičiai). Dabar bažnyčios aukštis 72m. ilgis 64m. plotis 22m. Šventorius – 61a. Statant bažnyčią jos sienoje įmūryta lenta su užrašu:

„Bažnyčia pastatyta 1911m. kun. Kryžanausko rūpesčiu ir parapijiečių pastangomis. Viešpatie, lai būna amžina garbė tiems, kurie nesigailėjo dėl tavęs įdėti tiek darbo, net į kietus akmenis ją statant ir nesigaili nuoširdumo ją išlaikant, šis pastatas liks žmonių gyvo tikėjimo paminklas ateinančioms kartoms“.

Parengė: Mokytoja Jadvyga Vida Žilinskienė