Salakas - M. J. Gaidamavičius
24.07.2019
Navigacija
Grįžti į pagrindinę svetainę
Foto galerija
Mintys
Giesmė Salakui
M. J. Gaidamavičius

Giesmė gimtinei Salakui

Istorinė poema

I DALIS. TARPUKARIS

 

Nuo patrauklaus Luodžio ežero kranto netoli,

Žalių pušynų, aukštų, kuprotų  kalvų apsupty,

Gražutės, Avinostos, Ažvinčių  girių apgulty,

Gyvenusių Sėlių ir Nalšios genčių sandūros pariby,

Sraunios Šventosios  upės  baseino  aukštupy

Žeimenos upės kaimynystėj ,takoskyros gaubury

Su palaidotų karžygių amžino poilsio ramove.

Kuronų kvepiančių senove, garbinga istorine šlove,

Kurie slavų ordų iki Baltijos jūros neprileido.

Švedų kariaunai Šventąją upę peržengt neleido

Įvairaus  dydžio  skaidrių ,užšąlančių ežerų  rimty.

Slėniais tekančių ,vingiuojančių, upelių  raizginy,

Priesmėlio, žvyro, durpių, akmenuotų  dirvų  telkiny,

Vyraujančiam  mediniam, šiaudiniam  statiny,

Kaimų kaimynystėj ,mažam miestely Salake slėny.

 Nuo amžių augo, mokės, dirbo, draugai ištikimi.          

Čia  kryžkelės dulkėtų kelių subėgusių iš  toli.

Pažįstami, nepažįstami sveikinasi gatvėj ir kely,

Kaizerinė vokiečių armija palengva traukės.

Žmonės nusprendė :Nereikia jiems svetimos auklės.                                                                        

Vyrai patraukė į užminuotą  Dūkšto rūsių arsenalą.

Per sprogimą daugelis pateko į  pražūtingą karo galą.

Lietuvos   valstybė  atsikūrė, tvarkėsi, sustiprėt nespėjo.

Nauji revoliucingi priešai su socializmo importu užėjo.

Tėvynė savanorius pašaukė ir jie  noriai jos ginti  ėjo.

Žiaurioj kovoj ne imt sau , o duot kitiems privalėjo,

Mums brangią laisvę, taiką, sau žaizdas, duobę kapo.

Daugelis  net savo asmeninės šeimos sukurt nespėjo

Įvairiuos mūšiuos  taurios vertės simboliu tapo.

Seniūnijos ruože Ukmergės karių rinktinė kariavo

Staigiam apeinamam manevrui K.Ladyga vadovavo

Pirmo pulko trečias batalionas miestelį atakavo.

Vadui  Jonui Čaplikui 10 karininkų talkininkavo.

Pasinaudodami reljefu ,padedant gyventojams, miestelį išvadavo.

Nublokštas priešas savo pajėgas ant gretimų kalvų dislokavo.

Padedami Gruodžio ,suagitavę kelis vietinius pakalikus,

Išsivarė suimtą  kunigą Kryženauską ir kelis įkaitus.

Panaudodami stiprią patrankų ugnį bandė prarastą atgaut.

Sutikę didvyrišką gynybą, patyrę nuostolių, turėjo atsitraukt.

Degė cerkvė ir kiti miestelio pastatai mediniai.

Gyventojai gesino gaisrus ir ginės lyg kariai eiliniai.

Kovoj pasižimėjo:Martcinkevičius,Pečiulionis,Dundulis.

Kovoj  Martikonį, Bobiną. Savuką priglaudė dievulis.

Daug priešų paėmė nelaisvėn, žuvusius užkasė žemėj  kapų.,

Su krikščioniška pagarba, nieks nesityčiojo iš lavonų jų.

Karo pabaigą su rytų kaimynu taikos sutartis lydėjo.

Dėl pietinio-karinės agresijos karo veiksmai sustiprėjo.   

Laikina demarkacinė linija greta, priešo įsiveržimais pulsavo.

Šiaudinio vyrai iš čia gynėsi ,užgrobtas teritorijas vadavo.

Po rašte fiksuoto žemių  ginimo ,krykšto, žūties Brunono,

Pastaroji žemių aneksija  kėlė nerimą kiekvieno Salakono.

Juk ten kur  Brunonas susitiko su lietuviu Nesteru,

Po nukariavimų ir dabar lietuvio nerenka meru.

Nors jie pirmi baltai šventąją Komuniją ragavo,

Kaimynai krikščionys juos žudė, nutautino, asimiliavo.

Prieš tūkstantmetį veiksmas vyko Mozūrijoje ties Gžecku.

Lietuvių  žemių užgrobimai ,žudynės nesiderina su dekalogu.

Tebūna amžina pagarba žuvusiems gynėjams ir kas gyvi išliko!

Kovos randai, valstybės apdovanojimai, jiems puošmena.

Sužeidimų patologija kūne visam gyvenimo laikui liko.

Dirbo sunkiai, mažo  kąsnio, kuklios aprangos buvo gana.

Kanalus , lyg  kurmiai,  rausė  pelkes  sausino,

Pievas ,ganyklas  rengė , derlingumą  gausino.

Kelmus ,akmenis, piktžoles  iš  laukų  trėmė,

Kultūrinius  augalus  organiniais patrešimais  rėmė.

Arkliais  vežė, ruošė  sėklai  pūrų  dirvos  guolį,

Vyrai  tiesius  pradalius  dalgiais  guldė  į  tolį.

Sodino  bulves, daržoves, vasarojų , augino  žieminius.

Jais  mito, šėrė  paukščius, kiaules, avis, galvijus.

Svarbu, sudėtinga žemės ūkio produkciją gaminti,

Tai ne tarp negyvų dekoracijų scenoje vaidinti.

Tūri būti valgis ,vynas, degtinė iš išsiaugintų vaisių.

Kasdiena šeimai , vestuvėms ir kai  į Anapilį eisiu.

Eiklus žirgas priešams pasitikt, kardas ,kilpinėlė,

Vieninga drausmė, kariška daina-drąsintojėlė.

Valstietis nelinkęs prie kalbų, monologų tuščių.

Dirba, daro išvadas ,pasako posakiu trumpu.

 Be pieno, maisto  neužauga žmogus  ,žinduolis.

O baltymų nepagamina joks laboratorijos gudruolis.

Vykdė  valstybinių  prievolių  didžius  mąstus,

Teikė  žaliavas ,maitino  augančius  miestus. 

Odos gaminius, pakinktus arkliams siuvo einoriai.

Iš medienos karstus mirusiems darė graboriai.

Keliose kalvėse kalamas metalas varpais skambėjo

Spaudykloj gintarinis sėmenų aliejus srove tekėjo

Karšykloje avių vilnas kedeno, į ruloną dėjo.

Lentpjūvėj dirbantis lokomotyvas baltu garu papsėjo,

Gateris graužė smalingą medieną   šnypštė  ,čepsėjo.

Pieninėje iš supirkto pieno  upelio daug  ką  gamino:

 Grietinėlę ,grietinę, sviestą, varškę, sūrius, kazeiną.

Atlikusį liespienį norintiems statytojams atgal grąžino.

Tiltiškių malūne gaminama elektra miestelin atitekėjo,

Prabilo radijo imtuvai, telefonų skambučiai suskambėjo.

Laisvoj aikštėj ,gatvės akmenų  bruku  brukavota..

Pasodinta medžių alėjos, šaligatviai betonu  betonuota.

Pirmą automašiną vairavo vairuotojas  Gučius.

Vežiojo prekes į Kauną, Obelius per Degučius.

Gyvulių skerdykla maloniu kvapu nepasižymėjo.

Ledainėse brandinta mėsa geru skoniu garsėjo.

Amatininkai vėlė, audė, siuvo, mezgė drabužius.

Kelios žvejų brigados ežeruose gaudė žuvį, vėžius.

Netruko stalių, stiklių, statybininkų, akmenskaldžių,

Bitininkų, kepėjų, batsiuvių, baldžių, račių, odminių.

Vystės švietimas, žemės ūkis, pramonė, amatai klestėjo.

Savaitėj, du kartus miestelio aikštėj, turgus klegėjo.                                                                     

 Malūnas, lentpjūvės, kepyklos, pieninė – dirbo pelningai.

44-ios parduotuvės prekiavo konkurencingai.

Ne vien žodžiais bočiai tėvynę, artimą mylėjo

Pasiaukojimu, darbu, daina, gausia šeima žavėjo.

Sales  renginiams  turėjo  keli  miestelio pastatai,

Bet  dažniausiai  naudoti nupirkti    šaulių  namai.

Čia  koncertavo, statė  pjeses, rengė  minėjimus

Visuomeninės  organizacijos  rinkos į susirinkimus.

Pučiamųjų  orkestras  per  šventes  skambėjo

Sutiko  garbius svečius, linksmino ir  palydėjo.

Laukdavo atvykstančių menininkų ,ypač Pupų dėdės.

Jo koncerte visų nesutalpindavo salės suolai ,kėdės.

Šauliai, skautai savo paradinėmis uniformomis žavėjo.

Anglaičiai, pavasarininkės ,jaunalietuviai, ateitininkai

Pačių  pasisiūdintus ,tautinius rūbus  pagarbiai dėvėjo.

Jų veikla gėrėjos seni, jauni ir solidūs valdininkai.

Gegužinės  vyko gretimos pamiškės  pušelių  šlamesy,

Šokėjų  poros  sukos  armonikos  garsų  sūkury.

Šiuos  instrumentus  keli vietos gamintojai  meistravo

Tarp jų Sipavičius- kokybe, populiarumu  pirmavo.

Gegužinėse  ateities  vizija ,šeimos  lemtis  godota.

Tautiška  giesmė, himnas  pirmą  kart  sugiedota.

Saviveiklinį chorą  subūrė, spektaklį  režisavo A. Poderys.

Vėliau  pjeses  rašė, tapė,  bažnyčią  ištapė Antanas Puslys.

Nuotaikingas, dorovingas  su pamokančiu  moralu,

Aukštaitiška  tarme, parodant  kas dora, kas  amoralu.

Pasirinktos  pjesės  turėjo  dorovinio  nuosaikumo,

Rodė  kelią į gerovę, smerkė  nuodėmės  pražūtingumą.

Vertė  mąstyti  racionaliai be  fantazijos nešvarumo.

Siekti darnumo, dvasios laisvės be geidulio svarumo.

Tačiau, neišvengta pavienių ,pavainikių vaikų gimimo.

Būta pajuokų, smerkimo ,neišvengta  paskenduolės likimo.

 Nuo šimto septyniasdešimt devynių metrų Koplyčios kalno,

Luodžio ežeras, miestelis, jo aplinka matės lyg ant delno.

Iš akmenų, tėvų statyta, aukšta bažnyčia lyg tvirtovė.

Nuolat parapijos tikinčių ,svečių lankoma šventovė.

Ypač gausiai-atvykus vyskupui, per atlaidus Petrines,

Šventas Kalėdas, Šv.Velykas, visų šventę, vėlines.

Bažnyčia krikščionių dvasingumo, šventumo, sakralumo skleidėja.

Gyvenimo kelrodė, pavojų nuoroda, žmoniškumo motina ,kūrėja.

Liturgijos, maldos, tikinčių dvasios graži granitinė tvirtovė.

Katalikų vienybės,  pagarbos kūrėjui, atpirkėjui vienovė.

Taurios meilės, chorinio dainavimo ,didžios architektūros kvėpėja.

Aukštu bokštu –pirštu rodanti dangų, auklėjimo ,išganymo tesėja.

Čia Kristaus karalystė susisieja su pasaulio karalyste.

Tikinčiam, katekizuotam bažnyčia neleidžia pasiklysti.

Išvaręs Dievą-, išvarysi teisingumą ,išmintį, ramybę.

Tave slėgs dvejonės, vienatvė, skriaus amžina rūstybė.

Kur  prasideda  pagrindinė miestelio  magistralinė  ulyčia,

Nuo  seno, ant kalno, stovi  gerbiama  sena  koplyčia.

Statyta ,perstatyta nevieno vietinio savamokslio  mokinuko,

Su  skulptūra  Čekų  vyskupo šventojo Jono  Nepamuko.

Šiam  krašte simbolizavo  pirmenybę  katalikų vyskupijos,

Laisvę  nuo  karaliaus  valdžios ir baudžiavinės  dvarininkijos.

Ugdo  pasiaukojimą  kilniam  tikslui, prievartai- nepaklusnumą.

Sergi  tiltus, kraštą  nuo  potvynių  niokojančio  pražūtingumo.

Stribai  ją  kulkom  atakavo, vagys  skulptūrą  pradangino.

Vietos  žmonės  ją  atremontavo, naują  skulptūrą  pagamino.                                                                                                                                                       

Cariniais  laikais , parapijinė ir vargo  mokyklos  susibūrė.

O iš  jų Antanas Poderys  lietuvišką  dvimetę   įkūrė.

Nuolat ši mokykla  augo, plėtės tapo  keturmetė, pradinė.                        

Tikėjom bus gimnazija , vėliau tapo dvylikmetė  vidurinė.

Vargonais grojo ,chorui vadovavo vargonininkas Stasiūnas.

Jis valdė seniūniją, miestelį, kaip gabus viršaitis, seniūnas.

Salake gyventojų skaičius viršijo 2,5 tūkstančio žmonių.

Atsirado naujų dirbančių gamybinių, komercinių junginių

Suburtas jungtinis mišrus choras vainikavos  sėkme.

Dalyvavo respublikinėj  chorų dainų šventėj Kaune.

Carinė okupacija paliko skaudžius  prisiminimus.

Karų aukas, spaudos draudimą, knygnešių takus

Nepamiršo generalgubernatoriaus Muravjovo koriko.

Nuo  to laiko ,prie miestelio ,kartuvių kalnas išliko.

Bendrinėj  kalboj išlikusių slavizmų nestokojo.

Kai kas kelių aukštų rusiškus keiksmus naudojo.

Veikla neardė pasaulio stebuklingų dalykų įkūrėjo.

Kurs visą  visatą ,mūsų planetą taip puikiai sudėjo.

Dirbant turtino žavaus, tobulo pasaulio harmoniją.

Nepastebėta taršos poveikiai sukeliantys  žuvimo agoniją.

Neleido  godžiam pilvui būt savo ligų kryžium,

Žemiems geismams virsti dorovės paralyžium.

Jaunystei gimtoj, kaimiškoj gūžtoje darosi tvanku.

Jauni vyrai,  jaunuoliai vysta be polėkio sparnų.

Auginom eiklius žirgus ,mėgom lenktynes ledu,

Arba Užgavėnių proga su  rogėmis žiemos keliu.

Žirgus mokėm kovinės  kavalerijos jojimo meno.

Dažnas iš mūsų, husaro jojimo stilių įsisavino.

Apžavėjo pažaboto vėjo virpesys, ūžesys propelerio dainos.

Laisvo kritimo ,aukščio baimė užliūliuota debesų sparnuos.

Slidėmis nujodėme  aukščiausias gretimas kalvas,

Pačiūžom išraižėm užšalusius ežerus , ūpelius ,balas.

Tarp  kudlotų  miškų ežerai, tarp kalvų ežerai,

Versmės ,upeliai, žavingi Šventosios upės krantai.

.Grybavom, uogavom ,riešutavom ,žaidėm į valias.

Maudėmės, žvejojom ,išnardėm ežerų gelmes.

Kvepėjo vasaros, žydėjo ežerai lūgnėm ,lelijom baltom.

Bolavo kiemai drobulėm patiestom ,sesučių austom.

Tradicija buvo; daiktus gamint ,suvenyrus meistravot,

Naudot šeimoj savo, giminėms, draugams dovanot.

Naktigonių laužas, kepamos bulvės, kaimynų būrys,

Žirgų žvengimas ,nuostabus vasaros nakties žavesys.

Nuostabias treles suokė daugiabalsė pilkoji lakštutė.

Čia mums  pasakas sekė kaimynai, žilagalvė močiutė. 

Klausėmės čiulbesio parskridusio varnėno prie inkilėlio

Žvirblių čerškesio, pempių sveikinimo, burkuojančio balandėlio.

Po dirvonus lakstė kurapkos į melsvą dangų kilo vyturiai.

Žmogaus ausį pasiekdavo jų žavių giesmių garsai.

Dangų karpė žirkliauodegės  kregždės , kielės ,čiurliai.

Želmeninės kregždės pastoges puošė lipdytais lizdais.

Urvinės kregždutės pasirinktus skardžius dabino urvais.

Prie sodybų perėjo ir traukė pavasarinę giesmę zylės,

Ilgauodegės kielės, lankėsi atsargios šarkos vagilės.

Dailūs kėkštai darbininkai gyles sodino, ąžuolus augino.

Strazdai giedrus orus pranašavo, vaisius šiluos brandino.

Miškuos perėjo lėliai ,krataitės miško vieversiai, kalviukai

Nykštukai, kryžiasnapiai ,gražiagalvės, liepsnelės, karveliai uldukai.

Prie sodybų-volungės, žaliukės, devinbalsės, tošinukės, kikiliai.

Žiemą lankė sniegenos ,riešutinės ,pečelindos, startos, čivyliai .

Mito eglių, pušų ,maumedžių ,kultūrinių augalų, piktžolių sėklukėm.

Likusiais vaisiais, uogom, pumpurais ,žiemojančiom lėliukėm.

Sušilus-moliuskais ,augalų daigais vabzdžiais jų kiaušiniais ,vikšrais.

Blakėm, sliekais ,augalų lapais, žiedais, sėklom ,uogom, vorais.

Iš  miško sklido  paukščių  giesmė ,girgždėjimas kurtinių,

Gegutės kukavimas, tuoktuvėse burbuliavimas tetervinių.

Medžių kamienus revizavo, kaleno  meletos, margi geniai.

Ant pakelės telegrafo laidų tupėjo spalvingi žalvarniai.

Varlių kurkimas ,cikadų vakarinio čirškimo sinchronija,

Žiogų smuikavimas, vabzdžių chorinė  dūzgimo monotonija.

Vakarais sidabrinėj mėnesienoj pievoj  rypavo griežlė.

Cypsėjo šikšnosparniai ,ūkavo pelėdos ,tratėjo putpelė.

Besiklausantys gamtos ,skirtingai į tai žiūrėjo,

 Kas džiaugsmą , kas liūdesį ,kas viltį apturėjo.

Juodvarniai, varnos aukštose pušyse lizdus suko.

Šeimininkės - saugojo vadas, kad nenugvelbtų viščiuko.

Būriai kuosų miestely ieškojo lizdui vietos patogios.

O kaip namo kamine, -niekur nėra tokios saugios.

Vandens telkinius buvo gausu gyvybės, žuvų ,vėžių,

Varlių buožgalvių, tritonų ,pirmuonių, bentoso ir dėlių.

Metrinės lydekos atplaukdavo upeliu į užlietus laukus.

Iš pagautų stuburo slankstelių darė šaškių kauliukus.

Upeliuos nestygo  kuojų ,gružlių ,vijūnų, ungurių, vėgėlių.

Sotus augo, mito lervom, planktonu mailius jų.

Ežeruose sugaudavo daug karšių, kuojų , lydekų ,linų..

Nemažai-žiežulų, seliavų, ožkų ,šapalų ,meknių ,ešerių.

Rečiau-aukšlių, pūgžlių, upėtakių, starkių, šamų, ungurių.

Plaukiojo antys, gulbės, laukiai, kragai ,nardė narai.

Maistu apsirūpino žuvėdros ,ereliai žuvininkai, kirai.

Subaubdavo baubliai, orą virpino perkūno oželio sparnai.

Vandens pakrantes mėgo nendrinės lingės vanagasnapės.

Pakrantėse, laukuose, miške grobio tykojo gudruolės lapės.

Ežeran įbridę, apmirę laukdavo grobio gūžėti garniai.

Pasirodydavo ūksmingų miškų slapukai juodieji gandrai.

Paukščius akylai sekė ir medžiojo vanagai ir sakalai.

Žemėj  perinčios slankos žmogų per žingsnį prisileisdavo.

Skleisdamos plunksnas, didindamos rombą, lizdą maskuodavo.

Atokiose, drėgnose pelkėse gervėms perėti buvo saugu.

Jų  nepasiekdavo lapės, kiaunės, nebuvo usūrinių  šunų.

Didesniam kaime kalenančių gandrų  lizdavietė dažna.

Vaikų  atsiradimas apipintas jų patarnavimo legenda.

Dažna sodyba bites laikė, sode  bityno aviliai stovėjo.

Bitučių cukrum nemaitino, natūralaus medaus daug turėjo

Laukinių bičių lizdą rasdavom ilgesniame pradalgy.

Nieks nebūtų patikėjęs ,kad jų beveik neliks ateityj.

Atbėgę drąsūs kiškiai erzino miestelio šunis piktus,

Pušynų, alksnynų, lauko sniege išmindami  takus  kietus.

Besočiams vilkams maža buvo kiškių, stirnų eiklių.

Kiemuos, nesandariame tvarte pasigaudavo ožkų, avių.

Girių tankmė slėpė  atsargų slapuką, puošnų lūšį.

Prieš didesnį gyvūną puolantį į žūtbūtinį mūšį.

Paukščiai naikino piktžoles ,parazitus ,linksmino ,giedojo.

Medžiotojai-vilkus ,lapes, bebrus ,šernus, kiškius, kiaunes medžiojo.

Naudingai jų mėsą, kailius ,šerius, ragus, vidaus organus naudojo.

Kad per daug nesuėstų ,nežalotų augančių jaunų pušų,

Sumažino populiaciją stambių  žvėrių :Briedžių ir elnių.

Dažnu geru grobiu buvo antys, laukiai, jerubės ,tetervinai.

Rečiau kurapkos, uldukai, slankos ,vandens vištelės, kurtiniai.

Naikino žalą darančius plėšrius paukščius kranklius, vištvanagius.

Kartais-varnas, šarkas, erelius rėksnius ,paukštvanagius.

Gausiai augo žinomi grybai naudingi ir šungrybiai nereikšmingi.

Privačiuose pušynuos gražuoliai tikriniai baravykai vertingi.

Žmonės , miestelio vaistinėje  reti svečiai  buvojo.

Pačių surinktas ,paruoštas  vaistažoles dažnai  naudojo.

Žinota vertė gyvūno, paukščio, dažnos vaistažolės,

Kiekvieno vabzdžio, gyvatės, skruzdės ar dėlės.

Žmogaus kultūros absoliuti, pamatinė sąlyga yra gamta.

Čia ji saugota ,taupiai naudota, įvertinta ir pamilta.

Pavieniai neršto trikdytojai , kilpininkai daug neįtakojo.

Gamta atsistatydavo ,fauna ir flora bujote bujojo.

Džiugino akacijų alyvų, ievų, jazminų ir kiti žiedai.        

Tokį  jaunystės metą tu ir aš atminsim amžinai..

Čia klajojom, tobulėjom, ieškojom neužbaigtos dienos,

Ir tik vėliau sužinojom, kad stinga tavęs vienos.

Tokioj aplinkoj iš lūpų liejos juokas ,eilės ir daina,

O fizinis darbas lengvėjo ,tapdavo lyg atgaiva.

Menu prakaituotą tėvą  šienaujantį , iki pusės gryną.

Dulkėtą vieškelį, smėlėtą kelią per šilą,  pušyną.

Iš nuovargio keliai linko  ilguose dienos darbuos.

Patyrėm, kokia saldi  duona dirbant žiemos  speiguos.

Klampojom transportuodami krovininius laukų pusnynais.

Kirtom ,traliavom, vežėm medieną miško sniegynais

Pjūklais pjovėm storus užšalusio ežero ledo luitus.

Traukėm iš vandens ,rogėm vežėm į ledainių rūsius,

 Kelių sniegui valyti pagamintas trikampis gaminys

Žiemą jį traukdavo keturių-šešių  arklių  kinkinys.

Skubėjom palikt gimtą kaimą, prakaituotus laukus.

Tegul  protą apšvies ,sielą gaivins universitetas jaukus.

Planavo  berniukai, dirbo ,taupė, rinko pinigines lėšas,

Perplaukt  jūras, vandenynus,  pasiekt  tolimas  salas.                                   

Vykom griovių kasti ,derlinguos ūkiuos tarnauti.

Kelių tiesti ,remontuoti, miestuose tarnybą  gauti.

Įsigijus  šipkartę, už jūrų marių , vandenynų iškeliauti.

Nepamiršti  žuvę,  vilgę  krauju  redutus ,tranšėjas, laukus.

Laimėję  Giedraičių, Radviliškio ir kitus  mūšius.            

Daugianacionalinė  seniūnija  susiliejo į vieningą  tautą.

Suaukojo  pagarbos ,tikėjimo ir  materialią  auką.

Vytauto  didžiojo  atminimo  jubiliejinėj  dienoj,

Laisvos  aikštės  pakrašty ,iškilusioj  aukštumoj,

Paminklą ir memorialą  atidengė  iškilmių  dienom,

Te  nieks čia  nevergaus, idealų  neišduos, atgims  jėgom  jaunom.

Per  amžius  ši vieta , paminklas , memorialas primins  jus. .

Garbės ištikimybės ,pergalių  prisiminimo panteonas bus.

,Čia  išmokę darbo ,krikščioniško  patriotizmo ,rašto,

Ir  išvykę kitur , negali  nemylėt nuostabaus šio krašto.                        

Dažnai prisimins kaimą, sodybą, gatvę ,namelį savo,

Kur prabėgo vaikystė .jaunystė ar tik lingėje sūpavo.