Salakas - Audronė Macijauskienė
22.09.2019
Navigacija
Grįžti į pagrindinę svetainę
Foto galerija
Mintys
Giesmė Salakui
Audronė Macijauskienė
Prisiminimai




Aš esu salakietės Bronės Skurevičiūtės – Ragėnienės dukra. Pamenu, kad mama visą save siejo su kultūriniu gyvenimu Salake: vaikystėje, jaunystėje ir brandžiame amžiuje. Rodydama man nuotraukas, pasakodavo apie prieškarį (apie 1936 metus). Kad Salake buvo trys salės – trijose Salako gatvėse. Centre (dabar Zarasų gatvė) – Šaulių namai, kažkada buvo vokiečio namas:”Parduotuvė – Restoranas”. Jame Petras Šiaudinis (partizanų karo vadas – Šaulių vadas) suorganizavo gaisrininkų dūdų orkestrą (tai berods ir buvo pirmas kolektyvas dalyvavęs dainų šventėje).

Dūkšto gatvėje, medžio apdirbėjas Petras Šlepetys turėjo nemažas patalpas, ir įrengė salę, kur pagal tuometinį judėjimą glaudėsi “Pavasarininkai” (prieš pat mamos namus). Jie organizuodavo įvairius renginius, parodas (pvz. rankdarbių)

Bažnyčios gatvėje buvo Onos Martinaitytės salė. Onos brolis buvo kunigas Jurgis Martinaitis. Todėl ji prie bažnyčios organizuodavo kultūrinę veiklą. Skirtingu laiku, bet labia daug organizuodavo vikarai ir jauni kunigai. Tai: Matulis, Pranevičius. Buvo daug dirbama patriotizmo, atgimino idėjomis. Kunigas Spūdas organizuodavo naktinius spektaklius. Meldžiantis naktį, per Velykas, maldininkus, kurie užsnūsdavo – žadino “velniukai”. Buvo ir ankstyvosios Kalėdų mišios – Rarotos.

Mano mama turėjo aukštą, malonaus tembro balsą (dainuodavo net “Žvaigždutę”). Ji dainavo solo, ansambliuose, chore. Ją kaip gerą dainininkę, vėliau kaip bažnyčios giesmininkę žinojo visi to meto žmonės. Todėl ir renginiai neapsieidavo be jos. Ji nuostabiai vaidino. Man įstrigo (apie 1976 metus) Salako kultūros namuose pastatytos E. Ignatavičiaus „Sidabrinės skyrybos“.Kokie išraiškingi buvo parinkti personažai! Kolektyvo siela būdavo mano mama. O kaip gražiai suskambėdavo duetai su seserimi, taip pat aktyvia saviveiklininke Stanislava Skurevičiūte – Ragėniene (kuri vienu metu Salako kultūros namuose dirbo direktore (apie 1970metus)). Taip mes - vaikai ir mokėmės dainų, šokių, kadangi dalyvaudavome su tėvais visose repeticijose, o ir užstalės dainas dainuodavome kartu.

Ne tik mamytė savo gyvenimą praskaidrindavo daina, tėtė – Petras Ragėnas (kilimo iš Avilių,- dainingos, bei muzikalios Alfonso ir Antosės šeimos). buvo muzikantas (smuikininkas, armonikierius), dainininkas, bei instrumentų meistras (Berniūno mokinys). Jis grojo kapelose (kartu su Alekniene, Kavaliausku, Visocku, Kisieliumi, Sabaliausku), o labiausiai jo siela atsiverdavo remontuojant, prikeliant naujam gyvenimui muzikos instrumentus (armonikas, akordeonus, vargonėlius). Jo rankoms paklusdavo ir visi instrumentų apdailos darbai (kartais atrodydavo, kad jis juvelyras). Jį žinojo respublikoje ir net Latvijoje. 1957 (mano gimimo proga) pasigamino trieilę armoniką. Taipogi buvo žinomas kaip geras laikrodininkas, stalius.

Mūsų namai visada buvo pilni muzikinių instrumentų ir jų melodingų garsų. Gal todėl ir visa giminė sieja savo gyvenimus su menu.

Su Pagarba tariu savo tėvams, išėjusiems Anapilin, „Ačiū“ už tą patirtį ir gabumus, kurie lydi mane visą gyvenimą.



Dukra Audronė Ragėnaitė – Macijauskienė

2009 02