Salakas - Janina Bukelskienė
14.11.2019
Navigacija
Grįžti į pagrindinę svetainę
Foto galerija
Mintys
Giesmė Salakui
Janina Bukelskienė

"Mano nuomonė apie kultūrinę - visuomeninę veiklą Salake"




Prieškario Lietuvoje Salako valsčius buvo didžiausias Zarasų apskrityje. Jis užėmė 31.095 ha. žemės ir turėjo 7844 gyventojus. Buvo 6 Seniūnijos: Kemionių, Grybiškių, Luodžių, Nariūnų, Plavejų ir Tolimėnų.

Buvo šios mokyklos:

Bajorų – dvikomplektinė pradžios mokykla,

Didžiasalio – vieno komplekto,

Grybiškių – dvikomplektinė,

Gubavos – dvikomplektinė,

Jurgėnų – vieno komplekto,

Ramoniškio – vieno komplekto,

Tetervinių – dvikomplektinė,

Salako Nr.1 – 6 skyrių ir trijų komplektų pradžios mokykla,

Žydų Nr.2 – 2 komplektų,

Tolimėnų – 2 komplektų,

Švedriškės – 1 komplekto,

Žagarinės – 1 komplekto.


Kaimuose ir vienkiemiuose buvo daug gyventojų, todėl buvo gausu vaikų ir jaunimo. Gyvenimas virte virė, taip pat ir kultūrinis.

Beveik kiekvienas kaimas turėjo savo muzikantą (dažnai ir ne vieną). Vasarą jaunimas rinkdavosi gegužinėse, apkaišytose berželių gražiausiose vietose, o ilgais žiemos vakarais iki advento ir gavėnios laikotarpių susieidavo didesnėje gryčioje. Nuo jų dainų ir šokių, net lempa užgesdavo. Kiek dainų, šokių, ratelių, kadrilių bei lancajetų mokėjo! Kiekvienas kaimas, Salake kiekviena gatvė, norėjo pasididžiuoti vieni prieš kitus: kas gražiau, kas dar negirdėtą sudainuos? Net ir savų armonikų meistrų buvo šiame krašte! O kaip grodavo Kaziukas Visockas, jam smuiku pritardavo iš Bajorų Strazdas (per didžiąsias šventes jie dažnai krūvon susieidavo)! Jaunimui padėdavo burtis į saviveiklą mokytojai. Ruošdavo programas šventėms ne tik su vaikais, bet ir su jaunimu. Kas ką sugebėjo...

Dar dirbdama Dusetų rajone, nuvykusi į konferencijas, apžiūras Zarasuose, žavėjausi puikiu vyrų ansambliu, girdėjau apie Remigijaus Markūno dramaturginę bei teatrinę veiklą Salake, mačiau jų agitmeninių brigadų pasirodymus.

Į Salako vidurinę mokyklą dirbti atvykome 1969 metais. Dėstydama lietuvių kalbą ir literatūrą, turėjau literatų ir dramos būrelį. Kasmet paruošdavome po 1-2 spektakliukus, pavyzdžiui:

Bronės Buivydaitės „Stebuklingoji radasta“,

Aldonos Liobytės „Kuršiukas“ (net 8 išvykas surengėme į kitas mokyklas),

Remigijaus Markūno „Jungos ir Piratai“,

Ramutės Skučaitės „Mergytė ieško pasakos“,

Kazio Saios „Reptilija“,

Sigito Gedos „Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis“,

Violetos Palčinskaitės „Spyruoklinis kareivėlis“,

Ypač didelį pasisekimą turėjo „Meškos trobelė“.

Greitai įtraukė mane į kultūrinę veiklą ir Salako kultūros namai, kurie buvo įsikūrę buvusiuose Šaulių namuose.. Čia buvo įrengta scena su dideliu ekranu filmams rodyti. (Milda Miškinienė sutraukdavo daug salakiečių), nemaža žiūrovų ir šokių salė, rūsys dekoracijoms ir kitiems rakandams susidėti). Kultūriniame gyvenime žmonės dalyvavo aktyviai. Dauguma kolektyvų buvo saviveiklinio lygio, bet buvo gausiai ir noriai lankomi.

Kiek atsimenu, atsakingai ruošdavo ansamblių pasirodymus Irena Jankauskaitė, Danutė Aleknienė, Algis Kavaliauskas, o vėliau ir Danguolė Kisielienė ir ypač Galina Palagina.

Aš greitai įsitraukiau į draminę veiklą. Buvo tradicija per metus paruošti po 1-2 spektaklius.

Pavyzdžiui:

Boriso Dauguviečio „Žaldokynė“,

Stasio Žemaičio „Kruvini briliantai“,

Gražvydžio „Čigonaitė pamokė“,

Michailo Vorfojelovo tragikomedija „Šventasis ir nuodėmingasis“,

Lino darbų pasaka pagal J. T. Vaižgantą,

Juozo Erlicko „Pakeleivingi“ ir „Blinkuva“ ir kt.

Po programos, šokiuose, pasižiūrėti kaip jaunimas šoka, likdavo ir pagyvenę.

Kiek prisimenu, salė visuomet būdavo pilnutėlė.

Liūdniausia pasidarė, kai senieji kultūros namai jau buvo pradėti griauti, o nauji buvo dar tik užuomazgoje.

Tada ir pradėjome rinktis krūvon pas kaimynus, kieno kambarys didesnis, dainavome, pasakojome, kas ką mokėjo, vieni kitus mokėme. O mūsų vis daugėjo ir daugėjo. Ir buvo smagu, dainavome savo malonumui...

Pagaliau atvėrė duris naujieji kultūros namai. Išdrįsome ir mes užlipti ant scenos, netgi nuvažiuoti į Zarasus, kur vyko apžiūra.

Kultūrinis gyvenimas suaktyvėjo, kolektyvams ėmus vadovauti profesionalams. Aš konsultavausi su folkloristais: Jonu Trinkūnu, Algiu Svidinsku ir ėmiau važinėti į seminarus Vilniuje, tačiau daugiausia mokiausi iš vietinių žmonių. Alfonso Biržinio, Teresės Račkauskienės, Balio Slavinsko, Zofijos Mesonienės ir kt.

Gera buvo dirbti, kai kultūros namų direktoriumi buvo paskirtas Renius Kisielius.

Prie mūsų etnografinio ansamblio prisidėjo beveik visa 12-ta klasė su Gintaru Andrijausku priešaky. Kaip jie dainavo, kaip šoko, tvirtai jausdami žemę po kojomis kadrilių ir kitus!

R. Kisieliaus rūpesčio dėka buvo pasiūdinti ansambliečiams tautiniai drabužiai (Birutė Andrijauskienė Dusetose tada sukūrė, kaip sugebėjo). Medžiagą sijonams išaudė mūsų kraštietė Adelė Tumėnienė, taip pat ir balčiausias prijuostes, raudonais “žičkais” padabintas. Vyrai netgi sermėgėles, liemenes gavo ir net aulinius batus, skrybėles.!

Tada ir prasidėjo mūsų kelionės ne tik į Vilnių, Kauną, Rumšiškes, bet ir į Latviją, Estiją.

Kultūros namų prestižas krito vadovaujant Danutei Narauskienei.

Aš išėjau iš ansamblio vadovės pareigų sunkiai susirgus tėveliui. Grąžinau tautinius drabužius, o po jo mirties nei mūsų abiejų su vyru, nei kitų ansamblio veteranų į repeticijas nebekvietė. Bandė sulipdyti naują kolektyvą, bet jis cementuojasi ilgai...

Daug jau jų iškeliavo Anapilin...



Janina Bukelskienė

Salakas,

2009 – 01 - 15