Salakas - Giesmė Salakui 2007
24.07.2019
Navigacija
Grįžti į pagrindinę svetainę
Foto galerija
Mintys
Giesmė Salakui
Giesmė Salakui 2007

 

Birutė Stasiūnaitė – Gruzdienė

 

Gyvenimo karuselėje

 

Kiekviena diena – į nebūtį bėgimas.

Tik nežinai kas paskutinis

Užvers duris sodybos

Ir langus lentomis užkals.

Pavasarį prie žydinčios obels

Gal niekas neateis,

Neparymos po beržu

Ir neprakalbins jovaro.

Toks liūdnas šis

Tuštėjančių sodybų metas.

Išeisi ir Tu supratęs,

Kad gyvenimas-lyg karuselės ratas.

Ir Tu suksies, kol bilietas galioja,

Kol išgirsi, kad programa baigta...

Gal kas pašauks Tave į rojų,

Kur žydi visada obelis balta,

Kur kažkada gyveno

Proprosenė Ieva.

 

Europėjam

 

Vaikštom gatvėmis lyg fėjos-

Taip kasdieną europėjam.

Ausyse perlų kabučiai,

O galvelėj vėjai pučia.

Tegu tėvams galvą sopa-

Išvažiuoju į Europą!

Jau vadinsiuos Mėja Ly,

Nors ištarti negali.

Nebeliko Petrų, Jonų-

Dignas privilios Agluoną.

Vietoj Rūtos – Amarilė,

Skaiva, Eigeda ir Žaizdrė...

Keičia žmonės vardą, veidą...

Tu, Lietuva, Tu mano,

Tu – brangi Tėvynė!

Naujus papročius sumanė

Išeiviai gimtinės.

Svarbu skristi mums pavėjui-

Europėjam, europėjam!


 

 

Z. Janaudienė

 

Jau nebe dviese

 

(Rudens eskizas)

 

Ankstyvą rytą toli už kalvos

Dega geltonas laužas beržų,

Šermukšnius ryto aušroje,

Saulė dažo geltonu dažu.

 

Viskas atrodo lyg vakar,

Suspurda širdis – neramu.

Bet paraudę klevų vainikai,

Jau nešaukia eiti kartu.

 

Neieškau užmiršto tako,

Neieškau žiedo gėlės,

Tyliai gęsta laužas beržų,

Saulė dažo jį juodu dažu.

 

Jau artėja vakaras pilkas,

Ir šešėliai sustoja ratu,

Buvo žmogus, takas, tiltas,

Dabar viena juo einu.

 

O gal tik

 

Aštrių peilių dūriai,

Gilios žaizdos kraujuoja,

Ilgai negija...

O jei ir užgija

Palieka randus širdyje.

 

Kas supras, nuramins,

Ašaras nušluostys,

Nuoskaudas nuplaus

Širdy randus užtušuos?

Gal laikas? O gal tik...?

 

Taip reikia

 

Gal taip reikia,

Kad laukiant niekas neateitų,

Tiktai tiksėtų laikrodis,

Ir verktų lango stiklas

Su parašytu laišku.

 

Gal taip reikia,

Kad mums išeinant

Niekas nekalbėtų, nelydėtų

Tik tolima vilties žvaigždė

Šviestų ir spindėtų.


 

 

Stefa Bielskienė

 

Vakarą tylų

 

Pasėdėkime tylų vakarą

Sode po geltonžiede liepa

O mišką, rūke išsimaudžiusį,

Nakties poilsin palydėkim.

 

Pažiūrėkim kaip slapstosi vėjas,

Obelų lapų tankumyne.

Rasa apsisnaiginusius žiedus

Priglaudžia sapnų karalija.

 

Sutikim paslaptingąją naktį

Su josios tamsos viešpatija.

Kai ryškia ugnimi pradės degti

Padangėj sidabro sietynai.

 

Su tyla

 

Į savo mažą, kuklų pasaulėlį

Pasikviečiu, visada laukiamą tylą.

Pro sutemas ateina tyliai, tyliai.

Tik su jais ilgi vakarai neprailgsta.

 

Juk mes esame seniai pažystamos,

Mokame tylinčios kalbos paklausyti

Vaikščiodamos prisiminimų vieškeliuose,

Kai prie rankų glaudžiasi žiedai nuvytę.

 

Tylos pažadinti tarsi atgyja

Tai švelniai, tai šiurkščiai paglosto mano veidą.

Įstrigus prisiminimų kelyje

Tik tyloj save nesavimi pakeičiu.

 

Kai tuščiai įsimintos pėdos palieka,

Gyvenimo vieškely pilkom duobėtom.

Pasiguodi ištikimąjai tylai,

Švelniai prisiglaudi prie peties vienatvės.


 

 

Nijolė Indriūnaitė

 

Vasaros daina

 

Vasara vasara vasara.

Tai tokia stebuklinga vieta.

Vasara vasara vasara...

Ta pati ir kas kartą kita.

 

O ar girdėjot, kad vasara

Didelę paslaptį saugo,

Kad pasislėpusi vasaroj

Pasaka dygsta ir auga.

 

Ieško visi jos ir ieško.

Vasara pasaką saugo,

O beieškodami pasakos

Ima visi ir užauga.

 

Ir kai nueinanti vasara

Mums dovanoja po snaigę.

Čia pasilieka tik pasaka,

Kuri niekada nesibaigia...

 

Poetinė pjesė „Trys Karaliai“ įžanga

 

Jau šitiek metų žmonės klausia-

Kas gi pasaulyje svarbiausia?

Tačiau ir šiandien nesupranta.

Ieško kažko ir vis neranda.

 

Ir vis negali sužinoti-

Ar laimės reiks ieškot?

Ar ją mums turi duoti?

Kur žemėje ramybę rasti?

Ir kaip gyvent, kad tai suprasti.

 

Tačiau istorija kurią tikrai žinai

Gali nuvesti mus tenai,

Kai žmonės kažkada suprato,

Kad yra tai, ko nieks nemato,

Kas jungia žmogų su žmogum,

O žemę paverčia dangum.

 

Tie žmonės vadinasi Karaliai. Jie pirmieji

pamatė naują žveigždę danguje,

 

O ta žvaigždė danguj kalbėjo,

Kad meilė pagaliau atėjo.

Nors netikėta, nelaukta,

Bet žemė dabar jos vieta.

Ir kad pasaulyje buvimas

Yra tiktai pasirinkimas-

Ar tu už meilę, ar prieš ją!

Štai ką žvaigždė kalbėjo danguje.

Palikę viską, ką žinojo ir turėjo,

Jie paskui šitą žvaigždę ėjo!

Tai buvo meilės pašaukti pirmieji žmonės.

Pirmieji nepabūgę šitokios kelionės.

Pirmieji negalėję meilės šviesai atsispirti,

Ir tam kely jiems teko daug patirti.


 

 

Rasa Jociūtė – Panavienė

 

***

 

Lėtas vakaras mėlyno šilko

Mus romantikos rūbu apvilko,

Įsegė žvilgsnį skvarbų akių

Ir veda jau daugkart braidytu taku.

 

Šiltas vaškas nuo žvakių varvėdamas laša,

Ačiū tau užu delnus, kurie neša

Ir ramybę gyvenimui, ir – mane,

Šilumą jų pajuntu net sapne.

 

Ir nereikia stebuklų, kai visi jie greta.

Išlaikyki, prašau, tik akimirką tą,

Kuri, tikiuosi, dar pasikartos

Kai per naktį mes lauksim dienos.

 

Mano dienos

 

Mano dienos kalendoriuj tupi:

Ir ašarotos ir lyg ausų išsišiepę.

Kas rytą vakarykšę į šiukšledėžę grūdu

Šast – ir dienos nebelieka.

Kartais – ypač saulėtas – išsaugau,

Įsimintinas – raudonai apibrėžiu-

Taip paprastai gyvenimą platų

Susidėlioju tarp rėžių.

Būna tokių, kad geriau jau nebūtų,

Bet jas kažkas išspausdino.

Ėmė mano gyvenimą trapų

Lengviausiu mostu sugadino.

Kokios bebūtų atminty aš jas saugau,

Dažnas širdin įsirėžiu

Taip paprastai gyvenimą platų

Susidėlioju tarp rėžių.


 

 

Zofija Vadeišienė

 

Mamai

 

Rašyčiau Tau laiškelį, bet Tu neskaitysi,

Norėčiau daug ko paklausti, bet Tu neatsakysi,

Norėčiau pakviesti, bet Tu neateisi,

Dovanočiau gėlę, bet Tu nepriimsi.

Kad prakalbėtum, žinau ką sakytum:

Reikėjo daryti viską anksčiau, kol žemėj gyvenau.

Taigi – brangūs motinų vaikai:

Mylėkit motinas,

Klausinėkit, gėles dovanokit,

O jau kai bus per vėlu- nesigailėkit, neraudokit.

 

Ruduo

 

Kaip gražu, kai gelsta lapai geltoni.

Kaip gražu, kai taką mums kloja po kojų.

Nors ir gegutės nekukuoja, bet išskrisdami

Paukšteliai mums sparnais pamojuoja.

O rudenėlis visokių gėrybių mums dovanoja.

Yra palinkėjimas „Būk sveikas kaip vanduo,

turtingas kaip ruduo“.

Dėkingi visiems metų laikams.

O su rudenėliu senesni žygiuojame ir mes,

Į baltą baltą žiemos patalėlį.

Bet nežinom datos, kam kada paklos.

Taip yra ir bus, ir niekas nepaspruks.

 

Salakas

 

Niekas prisimint negali, kas prieš šimtmečius

Išrinko, mūsų Salakui šitą gražų vardelį.

Gal seniau čia gyveno, sakalai skraidė,

O žmonės mažaraščiai, adbulai skaitė.

Nors apie Salaką daug legendų, prisiminimų gražių

Bet suprantama, kad prieš šimtmetį

Čia gyventa dvasios milžinų.

Ne iš pasakų vaikams gražių, bet iš tiesų.

Rankom tašyta bažnyčia statyta, iš akmenų

Arkliukais privešta iš Salako laukų.

Jei klaustų vaikai – kaip atrodė tie milžinai,

Gal dideli, kaip medžiai aukšti?

Tai ne.Žmonės kaip ir mes tokie,

Tik tikėjimo Dievui meilės pilni.

Čia daugelio gimtinė, praminti, bet jau užėlę takai,

Čia mūsų tėvų, senelių, brangūs kapai.

Ir mes iškeliausim, kaip ir jie amžinai,

Ant mūsų kapų bus kryžiai.

Mus laimins ir teis,

O Salako vardo niekas nepakeis.


 

 

Osvaldas Vaičys

 

Rytas

 

Su palengvėjimu atsiduso vėjas:

Rytas, visą naktį ėjęs prie namo,

Ant miegančios rožės galvą padėjo

Ir tarp žiedlapių tyliai plevena.-

Iš tėviškės,

Iš tėviškės juk visa tai.

 

Sapnuodamas namas į orą pakyla,

Rytui atlapus langus ištiesia-

Palangėj siūbuoja debesų tiltai,

Krenta miego žiedlapiai šviesūs.-

Iš tėviškės, sakau,

Iš tėviškės juk visa tai.

 

Tik nesakau – tėvynės rytas. Prisakyta:

Netark be reikalo tėvynės vardo.

Mačiau, kad tėviškės nuo seno ji gyvena,

Žiūrėdama į ryto ūkanas prie vartų.

Iš tėviškės,

Iš tėviškės – žemėlapio širdies.

 

***

 

Paparčiais nužydėjęs kelias

Per vasaros veidrodį žalią

Į atmintį – iš atminties.

Nesakyk: neatsimenu,

Taip tik sakome mes,

Slėpdamiesi po užmarštimi,

Kreivas vasaros veidrodis žalias:

Kelias ilgas

Tik horizonto gelmėj,

O atgal – vienas mirksnis.

Švelniai

Per atmintį eikim,

Neišgąsdinkim to,

Kas jau buvo.

Nepritrypkim prisiminimų laukų-

Tegu ganosi čia ateitis

Švelniavilniais svajonių ėriukais.

 

***

 

Padėjo galvą atmintis

Ant praeities kietos pagalvės,

Į tolį pažvelgė,