Salakas - Giesmė Salakui 2006
24.07.2019
Navigacija
Grįžti į pagrindinę svetainę
Foto galerija
Mintys
Giesmė Salakui
Giesmė Salakui 2006

 

Nijolė Indriūnaitė

 

Raganos daina

Skauda ausį ir širdį man skauda.

Aš dabar visą laiką liūdna.

Taip norėčiau dabar būti laiminga,

Bet esu visoj baloj viena.

 

Kai taip liūdna ir šalta aplinkui

Nežinai kur ieškot šilumos,

Mano šluota. Ir ta kažkur dingo!

Aš viena neištversiu žiemos.

 

Juk čionai tiktai vėjas ir pasakos

Mane lanko bemiegėm naktim,

Tačiau baloj jų niekam nereikia

Pakalbėkit kas nors su manim.

 

Kadagiai ir žali papartynai

Nesakyk, kad daugiau nežydės

Nes tuomet visą likusį laiką

Balų raganai širdį skaudės.

 

Kai aplink viskas šitaip sušalę

Kas išgirs tave čia – nežinai...

Net ir pasakai sąnarius gelia

Net ir raganai liūdna vienai.

 

Vėlinių rytas Salake

 

Kelelis, pririštas vienu galu prie pilnaties,

Kitu man prie širdies, prie kapinių sustoja...

Pro žvakeles vingiuoja taip atsargiai, iš lėto...

O, Viešpatie, kiek vietų...

Paskui ji pasuka pro kryžių, pro bažnyčią, pro klevus

Ir surenka visus namus į vieną vietą.

 

Ir stovi jie arti. Ant to smėlio kelio suverti.

Ir pamažu vienas už kito teka,

Palikę laiką mylimą ir brangų

Ir sulipa visi į dangų.

Aš ryto tyloje klausau gaidžių

Ir jų tekėjimą negrįžtamą girdžiu.

Pakeisti nieko negaliu. Apsivynioju širdį tuo keliu,

Kad jos daugiau nebeskaudėtų...

Kad ji tuo keliu, kaip upeliu,

Tolyn vis ir tolyn tekėtų.

 

Zofija Janaudienė

 

Mano nerimas

 

                      Šviesi gegužės naktis. Iš laukų, miškų plaukia ramybė. O kodėl man neramu tokią ramią, šviesią gegužės dieną? Ilgai galvoju ir suprantu- mano sieloj prisirinko daug dulkių. Išdalijau savo sielos lobius. Ir į mane plūstelėjo nerimas. Susimąsčiau. Ką atsakyti, jei kada kas paklaus? Gal lobius atidaviau ne tiems, kuriems labiausiai jų reikėjo?

 

Mano rugsėjai

 

Kiek daug rugsėjų nuskubėjo

Negrįžtančiais savais keliais.

Kiek daug skambučių nuskambėjo

Ilgai netylančiais garsais.

 

Vėl pro rudens vartus einu,

Į šalį tą, kur krykštauja vaikystė,

Kur iš mažos sėklytės užauga didelis žmogus,

Ir savo širdies šiluma nušviečia ateities kelius.

 

Rasa Jociūtė – Panavienė

 

Žiogui (arba žmogui)

 

-         Vasara plaštakė nuplasnojo,

O dabar kalbėsime rimtai,

Kam, sakyk, per vasarą pragrojęs,

Prieglobsčio pas darbštuoles prašai?

 

Ačiū, ta dainelė man patiko,

Nors ne taip ilgai jos teklausiau,

O dabar tau susiraukus pasakysiu:

- Nepriimsiu, trobą reskis pats greičiau.

 

Ir nutypčiojo sau žiogas basas,

Per ražienas skaudančia širdim...

-         Kad darbšti esi, tai dar ne viskas

Viskas – kai širdis pavirsta akmenim

 

***

 

Paukščiu šiąnakt pavirsiu,

Tyliai plasnosiu į gūdų mišką,

Kad tamsiam pelkės kampely

Išgiedočiau ilgesį visą...

Kad kraupiai skausmą išrėkčiau

Kai virš žemės tvyros tamsa,

Paryčiui ašaros gailios,

Iškris tyriausia rasa...

 

Nerijus Pipiras

 

Žmogus ir jūra

 

Trokštu to, kas šią audrą iškęs,

Paslapties neišduos išsisupus bangoms.

Trokštu to, kuo tikėti galiu...

Ir kai mano petys kito petį pajus-

Tiktai tu tai suprasti gali,

Man prabilus švelniai paslaptingu balsu.

Tu kalbėk, nenutyldyk bangų-

Leiski bėgt tavo vandeniu ten,

Kur Kastytis bandys pataisyti tinklus-

Trokštu to, kas šią audrą iškęs...

 

***

 

Paduoki man smėlėtos žemės saują,

Paduoki spindesį negęstančios vilties,

Ir uždek, kad nuo kaitros apšviestume pasaulį

Grožiu ir laime dar vienos dienos

 

Ramybė

 

Praskleidęs beržo šakas,

Atsigersiu tyliai tavęs.

Priglaudęs širdį prie Tavo širdies,

Ant delno tėviško rytą surasiu.

 

Valė Pošienė

 

Ruduo

 

Už lango ruduo. Beržai pražydo geltoniu

Budina gęstančias viltis.

Svajones naktys nusinešė,

Baltosios rožės po langais nuvys.

 

Naktis tamsi, dar nešalta,

O jau žiedai šalnos pakąsti.

Tik viena chrizantema balta

Atsispirt šalnom gali ji.

 

Per anksti žiedai pakąsti,

Dienos dar šiltos, tik naktis šalta,

Dar į svečius nebuvo atėjus

Bobų vasara jauna ir grakšti.

 

Nekantriai mes laukiam sutiktuvių

Atnėš bobų vasara šilumos lauktuvių.

Jai rudenio princas žemai nusilenks

Ir šokiui tango ją išsives.

 

Paskendo diena tamsioj nakty,

Saulė vis slepias už debesų.

Vasara nuoga išsimaudyt norėjo

Tarp šaltų ežero bangų.

 

Birutė Stasiūnaitė – Gruzdienė

 

Mėlynžiedė

 

Nepeikiu gražuolės orchidėjos

Ar brangiausios puokštės rozmarinų.

Liūdesį geriau būtų padėjęs

Man žibuoklės žiedas pirmutinis.

 

Mėlyną neužmirštuolių žiedą

Lyg relikviją bučiuoju lūpom.

Praradimo ašara nurieda-

Praradimų amžiuj klūpom...

 

Kažkas siūlo pirkti puokštę...

Vizijoj regiu purienas.

Ko širdis išvargus trokšta?

Dieve, supranti Tu vienas...

 

Viltis

 

Rudenė vėtra piktai kvatoja,

Šūsteli glėbį lapų po kojų.

Šventai žemelei ji mirtį neša,

Varvina skausmą lašą po lašo.

 

Palenkęs galvą, mirė jurginas,

Džiaugsmo ir meilės gal nepažinęs...

Byra nuo ąžuolo smulkutės gėlės,

Glaudžias prie žemės kantrios ir tylios.

 

Dreba berželiai pliki be lapų.

Drumzlinos spalvos dangų nutapė.

Kur teišklydai, saule saulyte?

Skaistaus veidelio nebematyti.

 

-Būkite kantrūs!- saulė prabilo.

-Ratą apsukus, sugrįšiu tyliai...

Raudą užgniaužus, ranka pamoju,

Regiu svajonėj šviesų rytojų.

 

Būk laišku

 

Plonytę voratinklio giją

Paleidžiu pavėjui liūdna.

Dar saulė teka, dar nelyja,

Dar žaliuoja, vilioja miške.

 

Skriski, voratinkli, lengvas lyg pūkas.

Vėjo burės tolyn tave neš.

Nerašytu tu laišku pabūki,

Pasveikink išartas ežias.

 

Pailsęs priglusk prie arimo,

Miegok, kol žolė sužaliuos.

Ačiū tau- girdis jau nurimo

Lyg užmigus gimtinės laukuos.

 

Arvydas Steponavičius

 

Salako krašto poetams

 

Aš aplinkui žvelgiau. Rodos viską mačiau:

Medį, akmenį, namą ir kelią.

Mišką ten- tolumoj, saulę sau virš galvos,

Kažkur skrendantį mažą paukštelį.

 

Žmones, einančius ten, kur jų laukia kažkas.

Katę, brendančią tyliai per pievą.

Ir darželį gėlių, ir upelį mačiau.

Ant jo kranto užaugusią ievą...

 

Ir atrodė taip paprasta viskas aplink.

Niekur nieko tokio ypatingo.

Rodos viskas tekėjo savąja vaga:

Atsirado kažkas, kažkas digo.

 

Pasirodo, kad aš nemokėjau žiūrėt,

Į pasaulį, kuris mane gaubė.

Nors žiūrėjau atrodo akim atmerktom,

Bet širdis tai, tikriausiai, jog snaudė.

 

Tik užteko pabūt man tarpe žmonių,

Kurių širdys nesnaudžia - triukšmauja.

Jie poetai vardu – dainiai žodžio gražaus.

Jie pasaulį atvėrė man naują.

 

Pamačiau aš, kad gali žydėti akmuo

Kad naktis gali būti šilkinė

Gali kelias į dangų staiga nuvingiuot,

Ir ruduo gali būti auksinis.

 

Todėl leiskit man ačiū nuoširdų ištart

Jums, kurie neužmirštat gimtinės.

Tegul mūza jus lanko diena iš dienos.

Žodžiai liejasi jums iš krūtinės.

 

Zofija Vadaišienė

 

Beržėlis ir liepa

 

Berželis prie kelio stovėjo.

O liepa gražuolė šalia.

Linksmai viens į kitą žiūrėjo,

Vėjelis kedeno šakas.

Ir vasaros karšty atėjo

Liepos mėnuo – jos vardo mėnuo.

Visa ji žieduos žydėjo, medumi kvepėjo

Paukšteliai šakose čiulbėjo,

Bitutės medų nešė.

Jau grožio visi pavydėjo.

O berželis svyruoklis šalia stovėjo,

Šakelėmis pamojuodavo; gal ją įsimylėjo?

O kai ruduo atėjo, lapai pagelto,

Vėjeliui papūtus, jie nubyrėjo.

Susigėdus nuoga gražuolė liepa stovėjo

Berželis gėdinos, į ją žiūrėt nenorėjo.

Gal jis svajojo, kurgi tas grožis pasidėjo?

 

Kaimo daina

 

Kaimo daina mums liks visada,

Dainuota tėvų ji skambėjo virš gojų, laukų.

 

Kai prisimenam ją lyg jaunystė tada

Vėl sugrįžki čia, pasilik visada.

 

Žodžiai gražūs dainos, sukurti iš meilės tikros

Jie mums liks širdy visados.

 

Kai prisimenam ją lyg jaunystė tada

Vėl sugrįžki čia, pasilik visada.

 

Pirmą meilę primins, ilgesį sugrąžins,

Nors linksmai ji skambės, bet širdis vis liūdės.

 

Kai prisimenam ją lyg jaunystė tada

Vėl sugrįžki čia, pasilik visada.

 

Kai jaunystė praeis ir senatvė ateis,

Tėvų dainos vis tiek iš mnties neišeis.

 

Kai prisimenam ją lyg jaunystė tada

Vėl sugrįžki čia, pasilik visada.

 

Nenutilk niekada, mūsų kaimų daina,

Ar linksma, ar liūdna ,ar jauna, ar sena.

 

Kai prisimenam ją lyg jaunystė tada

Vėl sugrįžki čia, pasilik visada.

 

 

Vilija Visockienė

 

„Mano broliai, reikia būti tuo, kuris lieka...“

 

Būti po visko – ištverti,

Dalintis su elgeta riekę

Tos paskutinės duonos

Tos, kurios meilė