Salakas - Giesmė Salakui 2005
14.11.2019
Navigacija
Grįžti į pagrindinę svetainę
Foto galerija
Mintys
Giesmė Salakui
Giesmė Salakui 2005

 

Nerijus Pipiras

 

Pasilik su manim

 

Taip dažnai jaučiuosi viską turįs, viską galįs. Einu miesto gatvėmis. Vaikštinėju po parduotuves. Kalbuosi, bendrauju ar dirbu. Ir amžinai neturiu laiko. Amžinai ir niekam... Net beldimo į širdies duris negirdžiu. Tu vejiesi, Viešpatie, Tu beldiesi... O man taip daug visko reikia. Ir kartu nereikia nieko. Tik Tavęs. Be Tavęs aš neturiu nieko, tik atomus, protonus, neutronus, nervinius mazgus. Tad pasilik manyje ir mano dienoje, Viešpatie.

  

Artuma

Atlaužk man riekę gerumo,

Alkstu, ir vakaras arti...

Man trūksta artumo,

nes ši taurė karti –

jei negaliu paimt gyvenimo,

kur žmonės būtų žmonėmis.

Tu duok man trupinėlį šnabždėjimo

Nes žodžiai ištarti. Tetrūksta tik širdies šviesos paimti duženas vilties,

ir užaugint, kad žmonės būtų žmogumi.

 

Gerasis ganytojas

 

(Pažodinis vertimas iš lotynų kalbos. Popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikos ECCLESIA DE EUCHARISTIA apie Eucharistijos santykį su Bažnyčia, pabaigos posmas)

 

Viešpatie, Gerasis Ganytojau,

Kristau, mūsų pasigailėk,

Mus pašauki, žiūrėki ir lauki.

Ir parvesk vėl meiliai apkabinęs

iš žemės tyrlaukių

į šventą pilietybę.

  

Rudens liūdesys

 

Jei išėjusieji nors vieną žodį tartų, kiek daug kalbos, šnarėjimo ir nebylios maldos...

Ir ilgesio, prisiminimų, ašarų...

Jau viskas pasakyta, jau nebėra dainos –

Plokštelė subraižyta ir išpinti plaukai...

Jei liko tiek mažai, tai liko išklausyti...

 

Zofija Janaudienė

Noriu

 

Vaike, tu atėjai,

Mes susitikom.

Tai sėskis ir klausyk,

Ką tau širdim

Ir lūpom kalbėsiu,

Nes noriu atiduoti viską,

Ką žinau, ką suprantu

Ir ką jaučiu,

Ir ką myliu, ir ko neapkenčiu.

 

Išmokyt noriu

Mylėt, atleist, patart,

Padėt suklupusiam

Ir jo nebart,

Girdėt, kai lūpos tyli,

Matyt, kai akys užsimerkia.

Pajusti ilgesį, išgirst kai verkia

Užjausti ir padėti.

Išmokyt noriu būt geru žmogum

Tik tu išgirsk mane, prašau.

 

2004m. Rugsėjis.

 

Nerijus Pipiras

 

Žiemos tylėjimas. Tuštuma

 

Taip tyliai sninga.

Baltoj nakty, širdies tyloj...

Krinta

žodžiai sniego pily.

Baltoj tyloj –

pakelės pusnyje

Taip tyliai sninga

baltoj varpų maldoj

Ir pūgoje šiltos dienos.

 

 Mamai

Mama, mama –

Sugrįšiu

Aš rudens takeliu.

Parymosiu prie lango,

Tarsiu lietui: „Myliu“.

 

Mama, mama –

Pareisiu

Kai naktis gobs laukus,

Prisiglausiu ir tyliai užmigsiu –

Tik namuos taip jauku...

  

Osvaldas Vaičys 

Aušra

 

Trumpėdama laukia stebuklo naktis:

Burtažodžio slapto, parašyto danguj,

Trapaus siūbuojančio liepto

Virš dienos skaidrėjančių tolių,

Kažkur susiliejančių su naktimi,

Deimantinių karolių, tau apskirtų.

Ak, nepaslysk, kol prieisi,

Ant čiulbančios tylos nepargriūk,

Dienos gelmėj nenuskęski.

Ilgai teks laukti,

Kol vėl nakties širdį išnirsi?

Diena

 Platus birželio saulės mostas.

Pažvelk į širdžių platumas nuo dienos kalno,

Toli be galo matosi –

Lig vakaro, ligi baltos su juodu kaspinu gėlės:

Štai čiulbesys ant žiedlapio nutūpęs

Brandina viltį,

Štai meilė eina per žydinčius erškėčius

Į horizontą, į rūpestį,

Kuris ketvirtą jau lapelį leidžia...

Ilga kelionė ir keliautojų nemaža, -

Pavargusius užnešk, ilgiausia metų meilė?

Ir sulaikyk, kad nesukluptų eidami žemyn. –

Toks čiulbesys, kelionės toks gerumas,

Kad užmiršti: ne tu ant dienos kalno,

O ant tavų pečių diena keliauja.

 

Nijolė Indriūnaitė – Burnickienė

 

Tekstai iš spektaklio vaikams „Coliukė“

 

Pasaulis yra tai, ką tu sapnuoji

Ar ką jauti? Ar ką galvoji?

Pasaulis yra tai, ką sutinki,

Bet ar pasaulis tai – ko netenki?

 

Pasaulis yra tai ką tu matai?

O gal pasaulis, tai ką supratai

Ar ten pasaulis, kur dažnai verki,

O gal pasaulis yra kai kur patenki.

 

***

Jeigu yra gėlė, yra kregždutė

Tai turi ir pasaulis būti.

Kur gėlės žydi amžinai

Bet tu dar jo nepažinai...

Jis labai didelis,

O gal visai mažutis,

Bet jei nerasi – paklausk kregždutės.

 

Tekstai iš spektaklio vaikams „Coliukė“

 

Pasaulio bijojau,

Kai buvo varlė

Labai jį mylėjau,

Kai buvo gėlė

 

Kai vabalas buvo,

Tada aš verkiau

O gal to pasaulio

Yra ir daugiau?...

 

Pelė turi viską

Globoja mane

Tiktai jos pasaulis

Yra po žeme

 

O aš noriu saulės

I Saulę žiūriu –

Tai ji tas pasaulis

Kurio neturiu.

  

Birutė Gruzdienė

 

Rudens elegija

 

Prie gelstančio beržo glaudžiuos,

Lyg našlaičiai pravirkstam abu.

Šermenų liūdesys ir laukuos, ir miškuos...

Rudeninė tyla. Net gūdu.

 

Dega laužas sodybų klevuos.

Akvarelė rudens nuostabi!

Ar lapeliai mirdami nedejuos?

Susikaupus klausau širdimi.

 

Paskutiniai kaštonai nukris.

Tik žaliuos pagiry ąžuolai.

Vis artyn rudeninė naktis,

Nudažydama žemę juodai.

 

Byra auksas nuo beržo šakų –

Į šaltinį takelį apsnigs...

Ašarėlę nuo skruosto braukiu –

Rudenėja krūtinėj širdis.

 

***

Nešu baltuos delnuos

Spygliuotą rožės šaką.

Širdyje ilgesys

Be žodžių šaukia.

 

O gal gerai,

Kad rankos tuščios?

Nebeliko žingsnių.

Laukimas miršta,

Kai nebelaukia nieko...

 

Nešu ant rankų

Elgetos dalią –

Rožės spyglelį.

Nesusižeiskite!

O jeigu?...

Atleiskite!

 

Vilija Visockienė

 

Pro seno tvarto stogą

praskrido dvi varnelės –

viena turbūt akla

kita šiai rodė kelią...

 

O man dvi plunksnos liko –

viena rudens juoda

kita su balta potekste –

jau greit žiema...

 

***

Lapų preliudas žiemos simfonijai

grojantis tūkstančius vėjų...

Sniegas ant nendrės...

Truputis saulės –

vėl stovi

kaip

stovėjusi...

 

 

HIMNAS SALAKUI

 

Žodžiai: A. Gruslienė

Muzika: F. Latėno

 

I.

O Salake, miela gimtine mano,

Prigludęs tarp pušynų, ežerų.

Čia pirmą žodį ištariau tau Mama,

Ir pirmą raidę smėly parašiau.

 

PRIEDAINIS

Vakare saulėlydis bučiuoja žemę,

Naktį žvaigždės šoka ežere.

Pakrančių nendrės pasakas man seka,

Bet jų ošimo aš nesuprantu.

 

II.

Kai šiandien vėl į tėviškę sugrįžtu,

Sustoju prie mielų gimtų namų.

Neberandu kam tarti žodį „Mama“

Randu tik giesmę šlamančių beržų.

 

PRIEDAINIS

Vėl sapne namo sugrįžt vaikystė šaukia,

Paieškot senų mielų takų.

Ir parymot prie seno, seno klevo,

Pasiklausyt lakštingalos giesmių.

 

III.

O Salake, miela gimtine mano,

Prigludęs tarp pušynų, ežerų.

Bažnyčios bokštas matosi iš tolo,

Žaliam pušyne mūsų kapai tėvų.

 

PRIEDAINIAI

I IR II

 

Zofija Vadeišienė

 

Vaikystės takai

 

Oi vaikystės takai jau užžėlė seniai

Oi gimtieji namai, jų nėra jau tenai

Mintimis nueini, aplankai tik sapne

Ryte nubundi, ašarėlę brauki.

Oi vaikyste graži, visiem tu brangi

Numylėta tėvų prisiminimų gražių.

Nors nebuvo žaislų, kaip dabar jau tokių

Akmenukais laukų, buvo žaisti kaip smagu

Žiemą senį ridenti ir sagom padabinti

O rogutės pirmyn ir pusny pasilik

Kaip blogai, kaip blogai

Kai išaugo sparnai

Po visas šalis išsiskirstė draugai

Liko tušti jų lizdai

Jie negrįš pavasarį, kaip gandrai

 

Vilija Visockienė

 

Mirštantys lapai ir žmonės –

jūs dar susitiksit

krintantys į savo tikslą

iškilmingai, tiksliai...

 

Pasaulio ir medžio istoriją

jūs kuriat – lyg vyną

kurį mes nuolankiai geriam

už mūsų bendrą likimą...

 

Birutė Gruzdienė

 

-         Kai užaugsiu, pastatysiu stebuklingą laivą ir skrosiu visus vandenynus.

-         Kai užaugsiu, sukursiu tokią mašiną, kuri išvalys visų ežerų ir upių vandenis. Mes regėsime dugne žuvytes.

-         Kai užaugsiu, visur visur sodinsiu rožes. Kvepės žemė!

-         Kai užaugsiu...

Vargšai svajotojai! Jie nežino, kad ir užaugę jie bus trupinėlis pasaulio platybėse, kosmoso erdvėj.

 

***

Dienų pagiežą, pavydą, pyktį surinkau į indą. Skubu su juo prie jūros, kad viską nuskandinčiau.

Ryte pabudę žmonės regės skaisčią saulę ir gėrėsis pasauliu, kupinu ramybės.

 

***

Neįgaliųjų ligoninė. Invalido vežimėliuose likimo nuskriaustasis. Girdžiu pusbalses replikas.

-         Koks siaubas! Neūžauga...

-         Sudarkytas veidas ! Pamačiusi veidrodyje, nebegyvenčiau.

-         Sigute, nežiūrėk – sapnuosi!

-         Kodėl medicina tęsia jų būtį?

Nepajutau, kaip grįžtelėjusi sušukau:

-         O nelaimingieji! Jūs – tikros dvasios neūžaugos!

 

Zofija Vadeišienė

Nešk Vėjeli

 

Nešk Vėjeli mane į tą šalį,

Kur nurimę miega paukšteliai

 

Nešk Vėjeli mane į tą šalį,

Kur šalti ledynai atšilti negali

 

Nešk Vėjeli mane į tą šalį,

Kur visi norai išsipildyti gali

 

Nešk Vėjeli mane į tą šalį,

Kur man pasaką sekė geroji senelė

 

Nešk Vėjeli mane į tą šalį,

Kur man dainavo mamytė dainelę.

 

Medžiai nuogi