Salakas - Giesmė Salakui 2004
14.11.2019
Navigacija
Grįžti į pagrindinę svetainę
Foto galerija
Mintys
Giesmė Salakui
Giesmė Salakui 2004

 

Birutė Stasiūnaitė - Gruzdienė

 

Amžinai lakštingalai

 

Pavargai bėgdama – vis skubėjai,

Nes žinojai, kad dienos negrįžta.

Žeidė širdį rudenio vėjai,

Žodžiai nuodijo tavo jaunystę.

 

O tu vienišą pienę mylėjai

Ir vienintelę savo Tėvynę.

Atleisk visiems, Salomėja,

Kurie meilės tavos neapgynė.

 

Tik vienintelis iš Galilėjos

Davė tau nuodėmių atleidimą,

Nes visus jis vienodai mylėjęs,

Akmens nemes pirmutinis.

 

Sužydės palemone alyvos.

Diemedėlio šakas pasups vėjas

Tavo eilė širdyje mūsų gyvos –

Tu visad su mumis, Salomėja!

 

Paskutinis prašymas

 

Šiandien noriu jus paprašyt,

Kol širdis dar krūtinėje plaka.

Rasos lašeliu, smiltele gal jau ryt

Nukrisiu į tėviškės taką.

 

Niekada su jumis gal nebūsiu,

Bet svajonės ir mintys čia liks

Atsiųskite nutilusiai šių miškų vėjo gūsį

Į namus, kuriuos vieši mirtis.

 

Paprašykit mažytę kregždutę

Kad jis smėlio žiupsnelį sapne

Atneštų, kur kuklus kauburėlis bebūtų,

Pabarstytų nebylią mane.

 

Juk pavasarį gervės sugrįžta

Ir gandrai kleketuoja lizde.

Tikėkit – mano vaikystė

Čia kukuos gegužėlė raiba.

 

Amžinai liksiu luodžio bangelėj

Ir takelį smiltelės baltos.

O kiekvieną pavasarį žalią

Pušys arfomis requiem gros.

 

Laikas

 

Nauja diena – lyg neskaitytas lapas,

Pradžiugins, o gal ašarą išspaus

Ir skrenda laikas, spalvomis sutapęs

Likimą skubančio tolyn žmogaus.

 

Tau šimtamylio laiko nepavyti -

Ir po milijono metų jaunas bus.

Iš glėbio jo nukris diena mažytė,

Iš glėbio jo ir vakaras ramus.

 

Dėkok už laiko duotą laiką,

Už šilumą tau artumų žmonių.

Tavęs kiekvienai dienai reikia –

Darbų tavų ir užmojų plačių.

 

Bus dar daug

 

Ak, tie spalvingi rugsėjai

Išbėgti į nežinią skuba...

Atsidžiaugti dar liepom nespėjai,

O berželiai jau pakeitė rūbą.

 

Saulelė maženį jau ratą

Pavargus padangėje daro

Išvykstančias gerves pamatęs,

Pajunti – kažko liūdna, negera.

 

Bet prieš laiką tu mažas, silpnutis –

Ir plauki pasroviui su rugsėjais.

Gera tarp savų ir rudenį būti

Tegu dienos neskaičiuojamos skrieja.

 

Džiugins širdį rudens mėnesienos,

Ir žavės spalvomis degąs klevas.

Atkeliaus dar rugsėjos ne vienas

Kaip lig šioliai pro šalį keliavęs.

 

Zofija Janaudienė

 

Išgirsk mano norą

 

Vaike, Tu atėjai! Mes susitikom,

Tai sėskis ir klausyk,

Ką Tau širdim

Ir lūpomis kalbėsiu,

Nes atiduoti noriu viską,

Ką žinau, ką suprantu

Ir ką jaučiu,

Ir ką myliu,

Ir ko neapkenčiu.

Išmokyt noriu mylėt,

Atleist, patart,

Neapkęst blogio,

Kurti gėrį, skleisti šviesą...

Padėt suklupusiam

Ir jo nebart.

Girdėt, kaip lūpos tyli,

Matyt, kai akys užsimerkę

Pajusti ilgesį,

Išgirst kai verkia.

Nušluostyt ašarą

Ir jo mintis pakelt iki žvaigždžių,

 

Į jaunystę eini

 

Šermukšnis noksta gintaru geltonu,

Ir krinta, byra lapai ant takų,

O Tu kas rytą tais takais nuklotais

Brendi ir ieškai savo mokinių.

 

Tik Tu nešiesi nerimą ir skausmą,

Jie nenuplaukia šermukšniu gelsvu,

Tik Tu bandai uždegt švieselę džiaugsmo

Ir palydėt juos gyvenimo keliu.

 

Tik Tavo širdyje gelsvumo daigas dygsta

Rugsėjį, spalį... ištisus metus.

Tik Tau sidabras iškrenta jaunystėj,

Nes į jaunystę Tu kasryt eini.

 

Mano kaimas

 

Žiemos šerkšne baltuoja mano kaimas;

Ežeras Samanis sustingęs po ledu,

Egles skarotas denge baltas šarmas,

Gamtos šventovėj man pabūt ramu.

 

Žalios išdidžios eglės

Su nuometais baltais

Puošia pakelės miškus,

Aplinkui vaizdas nuostabus.

 

Sodai pabalę žiemos glėbyje,

Lyg užburtoje pasakų šalyje,

Sustingę laukia žiemos pabaigos-

Vėl viskas kartojasi iš pradžios.

 

Kaip gražu, aplinkui tylu,

Baltos snaigės leidžias pamažu.

Neskubėdama einu.

Nežemišką palaimą širdyje jaučiu.

 

Brendu per purų baltą sniegą,

Žvalgaus aplinkui – širdyje šviesu.

Didybėj dieviškoj paskendęs mano kaimas

Priglusti širdimi ir žiemą man džiugu.

 

 

Rasa Jociūtė Panavienė

 

Rasoj Nerasi

 

Su žvaigžde, su skaisčia žvaigžde

Aš nukrisiu į šaltąją rasą.

Tu prieisi šalia prie manęs

Ir žinau – tu manęs nerasi.

 

Tu atminsi mane svajose,

Tu braidysi po šaltąją rasą

Vis ieškosi, ieškosi manęs

Ir nors būsiu šalia – neatrasi.

 

Suskaičiuosi žvaigždes danguje

Ir vienos tu tenai nesurasi –

Nežinosi kad aš rasoje

Ir užtat tu manęs nesurasi.

 

Tu vis lauksi ir lauksi manęs

Ir išgersi tą šaltąją rasą

Aš gyvensiu dabar tavyje –

Tai todėl tu manęs ir nerasi.

 

Rudenėjant

 

Ant pageltusių ražienų

Jau voratinkliai rasoti,

Kvepia rudenio pilnatvė,

Svyruoja subrandinti sodai.

 

Virš galvos gandrai praskrenda

Ir „sudie“ sparnais pamoja,

Už išmarginto beržyno

Dar saulėlydis liepsnoja.

 

Angelui

 

Baltu lauku per baltą sniegą ateis...

Veidu ramiu, žvilgsniais tyliais...

Gal net nepajausi-

Už durų tavo trumpam prisės...

Linkėjimą patį gražiausią

Tau sušnibždės...

Kasdienai saulės,

Kasdienai duonos,

Kasdienai vilties...

Žmogaus artumo,

Dvasiai paguodos,

Laimingos žvaigždės.

 

Mūsų ruduo

 

Ruduo... margai klevai pražydo,

Rudenę žvaigždę tu man saujoje neši,

Mojuojam mes tom gervėm, kur pro mus praskrido,

„Iki“ jų ilgesingai aidi šuliny.

 

Beržų viršūnes jau aušra bučiuoja

Ir paskutinės gėlės šnibždasi kažką,

O mums dar kvepia jų žiedai šarmoti

Tik jų neskink – rudens jie puošmena.

 

Laiminga aš – turiu aš tavo žvaigždę,

Vėlyvą rudenį tu ją suradai.

Laiminga aš, o mano meilę te išduoda

Apšalę rudenio žiedai...

 

 

Nerijus Pipiras

 

Negimusio kūdikio motinai

 

Per gruodą ir šaltį,

Per ašarų žiemą...

Tokia nedrąsi ir maža,

Neši tartum pūką skarelėj,

Neši mane, mama miela...

Deja, tai tik pasakų senis

Sena vizija belsis į langą,

Kai narkotikų pilnas pasaulis

Merks akis tau, o mama miela.

Per gruodą ir šaltį, per skaudančią tylumą,

Tokia nedrąsi ir menka, būsiu tavo malda netarta...

 

Praeitis

 

Buvo vasara

Baltai kiemuos žydėjo gėlės.

Drugeliais skridom į tave ir į mane.

Ir ta pūga,

Taip tyliai pasikėlus,

Dabino smilkinius Naujųjų metų vakare.

 

 

Tylų vakarą aš į Tave kreipiausi, mano Tėve.

Pro lūpų virpesį malda, tartum gyvenimu, einu

Į trapų kasdienybės vašką tuos pirštus groblėtus Tau neriu

Ir kai kasdien klumpu vakarei maldai,

Į vieną žodį Lietuvą dedu.

 

 

 

Kiekvieną rytą, kai brėkšta rytas, išeinu. Ieškoti kelio. Galbūt kaskart naujai. Kiekvieną kartą reikia ryžtis žengti naują žingsnį. Pripažįstant savo silpnumą... ir kaskart, kai man sunku, ištaręs tą vienintelį magišką žodį, jaučiu, kad gyvenimo sunkumų keliuose mane lydi jos rankos dvasine ir fizine prasme.

 

Aš išeinu į vakarą į tylą,

Ir į rytojų

Laimės ir tiesos.

Širdy tave, o motina, nešioju,

Ir nebijau

Kely gyvenimo kartot.

Aš nebijau nei baimės, nei pavojų

Ir į rytojų

Visas aš telpu.

 

Gėlė ir vėjas

 

Pražydo gražuolė gėlė,

Ir juokėsi, vėją viliojo.

Nuskriejo daina kaip vėlė –

Šiaurys rankom Mocartą plojo.

 

O žiedlapis krito gėlės

Kai vėjas voratinkliu mojo

Lyg sportbačiais kojas apkaišęs kielės,

Baloj žemės lapkritis stojo.

Kai baigės idilė šventa, dar vėjas voratinkliu mojo.

 

Salakui

 

Saulė virš medžių apšviečia taką.

Ant bokšto kryžius lydi dienas.

Luodis nuostabiausią pasaką seka

Apie prasmegusias didžias Labas

Kas pasakys, kiek dainų išdainuota

Ant vartų rymant tyliais vakarais?

Salako plunksnom tarsi apklotas,

Mažas miestelis snaudžia ramiai.

 

Kartais gyvenime būna klaidų, kurias reikia pripažinti tam, kad jos mokytų patirties, atsparumo, šiuo paskutiniu eilėraščiu tą ir bandžiau padaryti. Todėl ir pavadinau eilėraštį „Ieškojimas“.

 

 

Ieškojimas

 

Suklupau atsigerti to žodžio gaivaus

Į Tavo rankas visa sudėjau.

Sėmiausi rieškučiom tyro vandens

O lūpos tik „Tėve“ kartojo.

 

Sunėriau gyvenimą lyg maldai sudėtas rankas.

Ir tik Tavęs, o Viešpatie, aš nebyliai ieškojau,

Suklupdamas, vėl kildamas.

Vėl eidamas ir trokšdamas to gyvojo tyro vandens, o

Kūrėjau...

 

Juokiasi krykščia iš džiaugsmo

Skina trapią pavasario pienę.

Ak vaikyste graži, kaip drugelis skrendi

Su pavasario vėju nuskrieji.

 

Zofija Vadeišienė

 

Mes Salakonai

 

Mes turim didžiuotis kad mes Salakonai

Kad mes esam šito krašto žmonės

Iš tėvų senelių esame garbingi

Esame krikščionys, esam religingi.

Turim dėkoti protėviams, seneliams,

Kad jie mums paliko akmens po dalį.

Nors akmuo kiečiausias, bet turtas didžiausias

Tai mūsų akmens bažnyčia brangiausia

Dvasios tvirtovė didžiausia

Pirmą kart pamatę, jie nustebę žiūri

Gal kiti pavydi? Tokį turtą turim...

Salako bažnyčia galime didžiuotis

Protėviams, seneliams melstis jiems dėkoti

Tas didysis Luodis, banga bangą gena

Vasaros dienomis nuo karščio gaivena,

O žvejai mėgėjai vasarą ir žiemą

Jie jau nebijo nei šalčio nei sniego

Aplink pušynėliai, kvepia lyg alsuoja.

Grybai iš samanų lenda, grybautojus vilioja

Aplink gamta visų metų laiku, nuostabi, graži

Sakoma gražu kaip „Salake“

Visi Salakonai kuriuos gyvenimo kelias

Yra nuvedęs toli,

Žodį „Salakas“ išgirdus širdis suvirpa nerami.

 

 

Žmogaus gyvenimas