PADĖKA

Notice: Undefined index: user_status in /var/www/vhosts/salakas.lt/httpdocs/old/print.php on line 80
Para Salakas· 14.04.2013
Teisus yra vienas prancūzų mąstytojas, pasakęs, kad kiekvienas žmogus – šventa istorija. Vienintelė ir nepakartojama istorija. Šia tiesa galima įsitikinti kaskart, nesvarbu, ar tai būtų gatvė, ar kiemas, ar ligoninė.Kartais tos žmogaus istorijos lieka neaiškios, nesuprantamos, gal kai kam ir skaudžios. Juk taip norisi, jog viskas būtų perdėm idealu. Tačiau gražios tos istorijos pirmiausia ta prasme, jog žmogus žemėje – tik keliauninkas. Rašydamas šias eilutes, pirmiausiai noriu dėkoti. Visiems, kurie vienaip ar kitaip prisilietė prie istorijos. Žmogaus, o kartu ir parapijos bei tėviškės.
Iplstos Naujienos
Teisus yra vienas prancūzų mąstytojas, pasakęs, kad kiekvienas žmogus – šventa istorija. Vienintelė ir nepakartojama istorija. Šia tiesa galima įsitikinti kaskart, nesvarbu, ar tai būtų gatvė, ar kiemas, ar ligoninė.Kartais tos žmogaus istorijos lieka neaiškios, nesuprantamos, gal kai kam ir skaudžios. Juk taip norisi, jog viskas būtų perdėm idealu. Tačiau gražios tos istorijos pirmiausia ta prasme, jog žmogus žemėje – tik keliauninkas. Rašydamas šias eilutes, pirmiausiai noriu dėkoti. Visiems, kurie vienaip ar kitaip prisilietė prie istorijos. Žmogaus, o kartu ir parapijos bei tėviškės.

Praėjusią savaitę į amžino poilsio vietą Salako kapinėse palydėjome Valeriją Remeikytę. Atrodo, paprastą moterį, Nariūnų kaimo gyventoją. Tačiau savo begaliniu darbštumu, meile gimtam kraštui, protėvių žemei daugelį mažų mažiausiai bent jau sujaudinusią. Šis žmogus herojiškų žygdarbių, apie kuriuos garsūs rašytojai rašytų knygas, atrodo, nepadarė. Bet į savo parapijos istoriją įėjo kaip nuoširdi ir atsidavusi giesmininkė. Turbūt tik Dievas žino, kiek sugiedota gegužinių pamaldų, kiek kartų melstasi prie mirusiojo, kiek kartų virkdytos širdys Strazdelio giesme „Pulkim ant kelių“ prieš Mišias... O kartu ir kiek gražių žodžių pasakyta. Juk niekas nėra girdėjęs Valerijos skundžiantis. Net ir po sunkios traumos kantriai nešė savo kryžių, niekam nenorėdama būti našta. Kiek į gyvenimą išleista jaunavedžių, ruošiant ir talkininkaujant per vestuves...

Todėl šiandien norisi dėkoti visiems, kurie buvote kartu. Galbūt visų ir neišvardinsiu, nes ne visus ir žinau. Tad priimkite padėką visi. O ypatingai norisi dėkoti kaimynams Žiliukams, Baliuliams, Naruševičiams, P.Linkevičiui ir visiems, kurie stengėsi padėti gerokai neprigirdinčiam , prieš 13 metų per apiplėšimą be galo didelę traumą patyrusiam žmogui. Taip pat ypatingai šiomis dienomis norisi dėkoti visiems Salako seniūnijos, pašto darbuotojams, gerb. P. Stundžienei, giedotojams, Nariūnų, Vyželių kaimų žmonėms.

Nepamirškime, kad savo gyvenimu rašome laišką Kristui. Viltis, kuria dalijamės, prisiliesdami prie kito žmogaus peties – aukso raidė tame laiške. Taip norisi kartu su poetu vytautu Mačerniu gal nedrąsiai, gal puse lypų, gal be melodijos vingrybių, tačiau be galo nuoširdžiai giedoti: „Mes parašysim, Kristau, Tau šį menką laišką, žodžius gražiausius iš pačios širdies. Gal nesuprantamas, gal bus kitiems neaiškus ir žmogui mirusiam lyg varpas neskambės“ (Vytautas Mačernis)

Nerijus Pipiras