Salakas - Naujienos: Minėjimas Aleksandrui Stasiūnui atminti
07.12.2019
Navigacija
Grįžti į pagrindinę svetainę
Foto galerija
Mintys
Giesmė Salakui
Minėjimas Aleksandrui Stasiūnui atminti
Ar yra kas gražiau negu suteikti žmogui kasdien truputėlį laimės ir dvasingumo? Kaip tik tokia šio paskutinio susitikimo Salake paskirtis.

„Aleksandro Stasiūno veikla Salako parapijoje tarpukario Lietuvoje“. Ši istorinė biografinė knyga didina mūsų įžvalgumą, leidžia pažvelgti į praeitį, išduoda naują impulsą kasdienybei keisti. Tai buvo džiaugsminga diena, vedanti į dvasingą praeitį.

Knygos autorius p. St. Tumėnas, Aleksandro Stasiūno anūkas, mūsų svečias. Jo išsamus pasakojimas kaip gimė ši apybraiža, jo paieškos dokumentų, bylojusių apie A. Stasiūno veiklą, stebino ir džiugino salakiečius, susirinkusius tą popietę į Salako kultūros namus. Gimė gyva prisiminimų banga apie šią iškilią asmenybę.

Turėjo ką pasakyti ir ponas A. Vapšys, ir Zoselė Tumėnienė, mūsų muziejininkė Vida Žilinskienė.

Birutė Stasiūnaitė – Gruzdienė kalbėjo eilėmis, apie Salaką – tėviškę ir žmones. Savo prisiminimais pasidalino ir Rimgaudas Stasiūnas (sūnus). Išklausęs visų prisiminimų, nutarė, kad tik dabar suprato, kuo jis panašus į tėvą Aleksandrą.

Gražiai į šventę įsipynė vargonininkės Galinos Palaginos vadovaujamas moterų ansamblis, kuris sugiedojo 3 giesmes. Juk A. Stasiūnas, be tų svarbių viršaičio darbų, buvo ir pašauktas vargonininkas, vadovavęs chorui, ilgus metus vargonavęs Salake.

Etnografinis ansamblis sudainavo „Saulėlėjalė“ Birutės Stasiūnaitės žodžiais. Širdingi, ritmingi eilėraščiai lengvai atsiranda šalia natų.

Daug gelbėjo p. Tumėnui jo nelengvam darbe p. Laima Riaubiškienė, kaip pati prisipažįsta – Salakas jai nesvetimas.

Pasidžiaugė gražiu darbu ir Zarasų rajono meras A. Abromavičius bei Salako seniūnas R. Kisielius. Nuoširdžius padėkos žodžius tarė klebonas K. Palepys.

Su gražia partizaniška daina „Išėjai“ popietė lyg ir baigėsi.

Tačiau noras iki pabaigos išsiaiškinti, išsisakyti, išsikalbėti dar ilgai šurmuliavo kultūros namuose.

Esame dėkingi p. Stasiui Tumėnui, kuris nenorėjo vardinti savo titulų, už paprastumą, nuoširdumą, už tai, kad buvo su mumis. Ir kad atvežė didžiąją dalį giminės – tokių pat nuoširdžių žmonių.

Norėtume, kad tai būtų pirmas, bet ne paskutinis susitikimas, kad mūsų pažintis tęstųsi. Juk mes dabar tikrai giminės, mes visi salakiečiai.

Svečiai atvyko ne tuščiomis. Visi pagalbininkai buvo apdovanoti autoriaus knygelėmis ir padėkos raštais. O mokyklos bibliotekai – knygos iš pono St. Tumėno leidyklos „Šiaurės Lietuva“...



Irena Labutienė

L. Sadausko nuotraukos