Salakas - Naujienos: Jau aštuoniasdešimt?
07.12.2019
Navigacija
Grįžti į pagrindinę svetainę
Foto galerija
Mintys
Giesmė Salakui
Jau aštuoniasdešimt?
Gal žvaigždės, gal Aukščiausias, gal likimas, o gal pats žmogus pats dėlioja gyvenimą kaip išmano. Faktus, metus gali pamiršti, bet išgyvenimų – ne.

Ir draugiškumas, ir ryžtas, ir meilė, ir darbas. Kiek daug visko žmoguje, ir kiek nedaug jam reikia. „Tk duonos riekės, tik vandenio tyro, tik savo kertės“, ir dar vienos žvaigždės, ir vieno kelio.

Visa tai nesvetima Juozui Žiliukui, stovint ant aštuoniasdešimtojo gyvenimo slenksčio.

Ir kaip jau paprasta
Žiūrint kaip metai bėga,
Ir jaust, kad sustabdyt jų negali.
Daug prarasta, daug atrasta,
Širdin sudėta,
Ir vis į prekį neša laiko upė nerami.

Į šį pasaulį pasibeldei gražų pavasarį, balandžio 16 dieną. Žmogaus gyvenimas, kaip žvaigždė – suliepsnoja, užgęsta...O mes dar turim laiko, taigi, drauge į kelionę, Juozo gyvenimo takais, keliais ir vieškeliais.

Yra šalis, kur svajonių upės pradžią gauna, kur paukščiai mokosi skraidyti. Ten žolę rupšnoja moliniai žirgai ir mediniai arkliukai. Ta šalis jau tolokai (neskaičiuosim už kelių marių ir kalnų), tik aišku, kad tai – vaikystė.Ji Juozui nebuvo lengva. Bet vaikai ir lieka vaikais, kad ir alkani, kad ir prastai aprengti – vistiek smagu gyventi. Juozas šeimoje buvo trečias iš penkių vaikų. Vienas tarp keturių seserų. Gyveno varganai, nors turėjo 8 hektarus žemės. Tik žemė buvo nederlinga. Dirbo visi, stengėsi kaip išmanydami. Tėtį jauną palaužė liga. Mirė tesulaukęs 54 metų.. Juozas liko vienintelis vyras šeimoje.

Mokėsi Ramoniškio 4 skyrių mokykloje. Ją lankė apie 40 mokinukų. Mokytis buvo sunku. Į mokyklą teko dar ir nemažai eiti, o apavas - „medzoliukai“, gana sunkūs. Pamokas ruošdavo prie „kaptielkos“. Palinguoja Juozas galva ir taria: „Tai kaip galėjau gerai mokytis? Kai susrėbėm paskutinę sėmenų zacirką ir kai pasidarė labai sunku pragyventi iš savo ūkio, išvažiavau į statybas Pskovo srityje“. Ten išbuvo pusantrų metų. Užsidirbo. Laisvu nuo darbo metu rinko spanguoles ir pardavinėjo. Sekmadieniais jų pririnkdavo per 50 kilogramų. Pinigėlius siuntė namo.

Grįžęs užsiėmė ūkio darbais. Pasimokė, gavo traktorininko teises. Vėliau vairuotojo, kombainininko. Visa kolūkio „Aukštaičių kraštas“ technika pakluso darbščioms Juozo rankoms. Subatvakariais lankėsi jaunimo suėjimuose ne tik Nariūnuose, bet ir aplinkiniuose kaimuose. Buvo paklausus kavalierius! Sesuo gyveno Kiemionių kaime, tad ten ir sutiko savo gyvenimo draugę Eleonorą. Juodu susilaukė sūnaus Kęstučio ir dukros Aldutės. Dabar džiaugiasi anūkais ir proanūkiu. O jau ant kulnų lipa Auksinės vestuvės. Graži šventė Salakui.

Juozas Salake pasistatė ir namus. Daugelį darbų nudirbo pats. Eleonora teigia :“Turi geras rankas“. Vairavo mašiną, traktorių, kombainą ir šeimos gyvenimą. Lionė paprašė Juozo prisiminti apie susitikimą su girių karaliumi briedžiu. O buvo taip. Pjovėme šieną visai pamiškėje ir išgirdome traškėjimą krūmuose. Tik staiga iš lėto išnyra didingas miškų karalius. Nelauktas susitikimas. Aš link miško , o jis iš paskos. Aš ant medžio , o jis galvą pakėlęs labai rimtai mane nužiūrėjo. Tikriausiai jam labai patikau...Išsiskyrėme nežadėdami susitikti...O gal ir buvome kada dar susitikę, juokiasi Juozas.

Daug gražių susitikimų Juozo gyvenime ir su salakiečiais, ir su nariūniškiais. Su savais ir svetimais. Daug padėkos žodžių girdėta, kadangi buvo neabejingas svetimam skausmui. Buvo nuoširdus pagalbininkas, neasisakydavo niekam padėti, jei tik galėdavo. Aktyvus bažnyčios choristas. O kiek palydėta Anapilin! Kiek giesmių sugiedota! Sako, tos pačios akys juokiasi, tos pačios ir verkia.

Taigi, Eleonora ir Juozas Žiliukai, net 7 kartus buvo svotais vestuvėse. Tik kaip pats juokauja, niekada nebuvo „pakartas“. Matyt buvo piršlys nemelagis. Turi net 3 krikšto vaikus.

Jokia miestelio šventė neapsiėjo be Juozo. Ach, jei ne tos kojos, šoktų ir dainuotų iki šiol.
Namuose jis randa sau tinkamų užsiėmimų, bet su žmona dviese nei šoka, nei dainuoja.
Gerbiamas Juozai, dar ne vakaras ir net nepavakarys. Pailsėkim ir keliaukim toliau ieškoti naujų patirčių.

Telydi Dievo palaima ir sveikata!
Tad mes visi pakelkime taures
Už Tave šiandiena liejasi šampanas.
Už Tave , ir vaikus, ir už Lionę,
Ir už tai, kad šiandiena gyvenam.


Irena Labutienė