Salakas - Naujienos: Mūsų saviveiklininkai. Eleonora
24.07.2019
Navigacija
Grįžti į pagrindinę svetainę
Foto galerija
Mintys
Giesmė Salakui
Mūsų saviveiklininkai. Eleonora
Daina gyvenimą ilgina, širdį taurina, jausmus šildo. Tikrai didi jėga – daina. Ji – kas tinka jaunam, ir senam. Gerai pasakyta, kad balsas nesensta. Ačiū už tai mūsų gyvenimui.

Augo Eleonora šeimoje , mėgstančioje ir dainą, ir giesmę. Gaila, dabar nebeliko to dainingo grožio, nereikia ir žibučių žiedų...O juk buvo lakstyta, žaista, dainuota...Buvo vaikystės draugai, čia, Varniškių kaime. Viskas praėjo, pasiliko prisiminimai..Kaip gerai, kad nors jų niekas neatims. Atsidūsta Eleonora ir pasakoja toliau. „Augau Varniškėse, buvau varguoliukas. Mama, sesuo ir brolis. Tėtis buvo partizanas, vėliau – tremtinys. Tremtyje ir mirė. Nuo 14 metų duoną užsidirbu pati. Kolūkyje buvau melžėja. 10 karvių rankomis melžiau. Silosą nešdavom krepšiais, vandenį naščiais ir kibirais. O uždarbis - pusė maišelio grūdų metams. Tokia tai mano vaikystė ir paauglystė.“

Atėjo metas jaunystei. Jaunas žmogus žingeidus, greitas, linksmas, darbštus. Vakaruškos, gegužinės nebuvo svetimos Eleonorai. Kai dainuodavo jaunimas, tai girdėdavosi net kitapus Usto ežero. Šoko ir Pakerniškėje, Čepeliškėse, Biržūnuose...O Petrines švęsdavo Asminavičių klojime (Eleonoros gimtinėje). O grodavo, mergaičių paprašytas, kaimo muzikantas Dainys.

Ir savo Juozelį sutiko vakaruškose. Jis su dviračiu atmindavo ten, kur lankydavosi Eleonora. Teta dažnai primindavo 26 metų panelei :„Lione, tik senmerge nelik“. Kur jau liks sutikusi tokį dainininką ir šokėją. 1963 metų rugpjūtį atšoko savo vestuves. Susituokė Salako bažnyčioje. Apsigyveno pas Juozo mamą Nariūnų kaime. Abu jauni, sveiki, darbštūs. Lionė- melžėja, Juozas - traktorininkas. Susilaukė dviejų atžalų. Kęstutis - pirmagimis, pagrandukė Aldona. Dabar vaikai jau toli ir lankosi vis rečiau. Kęstutis gyvena ir dirba Ispanijoje, Aldona – Kaune.

Seneliai užaugino ir anūkę Auksę. Ji jiems padovanojo proanūkį Artūrėlį. Net septyniose vestuvėse atšoko abu Žiliukai, ir visose buvo svotais.

O kiek palydėta Anapilin, kiek laiko praleista bažnyčios chore?..Abu balsingi, abu mėgstantys dainą. Kiek sveikata leido , visur buvo kartu. Dabar Juozui sunkiau vaikščioti, tai pietus paruošia. Kaip porina Eleonora „kožną puodą patikrina“.

Kaip gera, kad jie nenusimena ir su gera sauja jumoro priima visa, kas likimo atseikėta.

Noriu palinkėti Leonorai Ir Juozui tik sveikatos ir miestelėnų džiaugsmui atšokti auksines vestuves. Ir dar ilgai dalyvauti saviveikloje kaip iki šiol.

Irena Labutienė