Salakas - Naujienos: “Tai mes! Mūsų kultūra, mūsų aplinka!”
15.12.2019
Navigacija
Grįžti į pagrindinę svetainę
Foto galerija
Mintys
Giesmė Salakui
“Tai mes! Mūsų kultūra, mūsų aplinka!”

Šis projektas finansuojamas remiant Europos Komisijai. Šis straipsnis atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl Komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.





VšĮ „Gebėjimų ugdymo centras“ įgyvendina GRUNDTVIG mokymosi partnerystės projektą „This is us! Our place, our culture!“. Projektas yra finansuojamas remiant Europos komisijai. GRUNDTVIGpaprogramė yra Mokymosi visą gyvenimą programos dalis, o šią programą Lietuvoje administruoja Švietimo mainų paramos fondas. Grundtvig paprogramė yra skirta suaugusiųjų švietimui ir tęstiniam mokymuisi, programos tikslas – gerinti suaugusiųjų švietimo kokybę bei prieinamumą, remiant tarptautinį suaugusiųjų švietimo institucijų bendradarbiavimą bei mobilumą. Projekto „This is us! Our place, our culture!“ (liet. “Tai mes! Mūsų kultūra, mūsų aplinka!”) metu dalijamasi partnerių patirtimi, praktika ir metodais, organizuojami tarptautiniai susitikimai projekto partnerių šalyse, jų metu dalyviai turi galimybę mokytis vieni iš kitų, įgyti naujų kompetencijų, pažinti kitų šalių kultūrą ir užmegzti draugystę su kitų šalių dalyviais. Projektas tęsis iki 2014 metų vasaros ir mažiausiai 16 dalyvių turės galimybę aplankyti partnerių organizacijas ir įgyti naujų gebėjimų ekologinio švietimo, kultūrinės raiškos ir savanoriškos veiklos srityse.

Mes, keturių moterų grupelė - Matilda, Janina, Zita ir Viltarė, 2013 m. kovo 15 d. išvykome į antrąjį projekte dalyvaujančių šalių susitikimą Portugalijoje, Porto mieste. Pirmadienį 14 val. 30 min. jau pradėjome ruoštis sėdimui į lėktuvą, skrendantį į Frankfurtą. Lėktuvas privažiavo prie pat oro uosto, o 15. 05 val jau pradėjome kilti. Neįsivaizdavau, kad gali būti tokio ilgumo „Boing“ lėktuvas.

Skrydis buvo nuostabus, tačiau tęsėsi 2 val. 25 min. Išsiveržę virš debesų matėm saulę ir žydrą dangų. Mus skraidino firmos „Luffhansa“ lėktuvai, kurių Frankfurto aerouoste buvo daugybė: vieni kyla, kiti – leidžiasi... Atvykusius keleivius sulaipina didieji autobusai ir nuveža į patį aerouostą. Čia stebino salių ilgumas – vieni atvažiuoja, kiti – išvažiuoja , - pavydėtina tvarka ir švara. Kadangi laukėme išvykimo į Portugalijos Portą keturias valandas turėjome laiko viską stebėti: kelionę visiems palengvina ilgiausi eskalatoriai, viską plauna važiuodami spec. vežimėliais, žmonių gausybė ir įvairovė: vieni labai aukšti, kiti – žemi, vieni šviesūs, kiti – tamsiaodžiai, vienų veidus skaidrina šypsena, kitus slegia rūpesčiai. O kaip džiaugėmės atsikratę krovininiais kelioniniais krepšiais, kuriuos atgausime tik nuvykę į Portą. Deja, čia atsidūrėme vietos laiku naktį, nes tarp mūsų ir Portugalijos – dviejų valandų laiko skirtumas. Vis dėlto dar spėjome į paskutinį metro traukinį. Sunkiai, bet susiradome savo viešbutį AC.

Šiame projekte dalyviai buvome iš septynių valstybių: Portugalijos, Kroatijos, Lenkijos, Bulgarijos, Rumunijos, Didžiosios Britanijos ir Lietuvos. Į Portą skridome 2 val. 40 min. iš Frankfurto. Viešbutis, kuriame gyvenome, buvo dešimties aukštų, gyvenimo sąlygos aukščiausios kokybės. Pusryčius valgydavome viešbutyje, galėdavome pasirinkti iš didžiulės įvairovės patiekalų.
Mūsų veiklai pagal projektą buvo skirtos trys dienos. Į visus renginius vykome autobusu.

Pirmąją dieną keliavome į Portą, o antrąją viešnagės dieną važiavome į Senjorų universitetą. Mus džiugino pavasariška gamta, pakelėse raudonais žiedais žydintys magnolijų, kamelijų medeliai, ant kalvų matėsi savo oranžinius vaisius svarinantys apelsinmedžiai, citrinmedžiai. Senjorų universitete anglų kalba visus pasveikino vadovas Jose Antonio da Silva Macedo ir jų gausus orkestras, atliekantis tradicinę nuotaikingą portugalų muziką bei dainas. Visi atlikėjai pasirodė labai balsingi, o kūrinių linksmumas, užkrečiantis greitas tempas visus pakerėjo...

Net keli „mokytojai“ mokė portugalų kalbos pagrindų, visi buvome apdovanoti žodynėliais su aktualiausiomis keliautojams temomis. Dalyvaudami Tai chi užsiėmimuose supratome, kodėl čia esantys senjorai tokie tiesūs ir liekni, žvalūs ir energingi: jie taip daug juda ir mankštinasi, dainuoja ir juokauja , nepaisant amžiaus skirtumų. Per pietų pertraukėlę vaišindamiesi tradiciniais portugalų užkandžiais negalėjome nesistebėti jų gausiu valgumu, bet įsitikinome, kad jų figūroms tai nekenkia.

Mūsų viešnagės į šią šalį pagrindinis tikslas buvo mokytis. Net du kartus važiavome į moderniausią ( gal ir visoje Europoje) komunalinių atliekų valymo, rūšiavimo ir perdirbimo įmonę LIPOR, kur įsitikinome, kaip kruopščiai ir kokiais kiekiais perdirba atliekas, o mes ten mokėmės kaip augalines atliekas perdirbti į kompostą, matėme, kokia tvarka tos atliekos sluoksniuojamos į specialias talpas, kurios yra su ypatingais dangčiais. Jose organinės medžiagos kompostu virsta per du – tris mėnesius. Vėliau kompostas kraunamas į ežias ir į jį sodinami daržovių daigeliai, kuriuos mes jau galėjome stebėti teritorijoje aplink perdirbimo įmonę.

Kita mūsų ekskursija, palikusi neišdildomą įspūdį buvo po Porto senamiestį, ją vedė Senjorų universiteto istorijos kurso gidas. Mieste namai – šviesūs, daugiausia balti, iki pusės pridengtais langais, apsupti storakamienėmis palmėmis, žydinčiais medžiais, nors patys jie buvo dar be lapų.

Portas – tai miestas ant kalvų. Mums giliai į atmintį įsirėžė kelionė laivu Dorero upe, kai galėjome grožėtis miesto panorama nuo upės pusės, matėme kalvas, uolas, ant jų – bažnyčias, vienuolynus, tvirtoves, pilis. Koks įspūdingas Luizos tiltas, jungiantis vieną miesto pusę su kita.

Pabuvojome Porto vyno rūsiuose Fereiri, kur stebino milžiniško dydžio vyno statinės, ilgiausi tuneliai, prikrauti mažesnių statinių. Pavaišino mus trijų ir šešerių metų išlaikymo vynu.

Atsisveikinę su Gondomar miestu, paskutinę viešnagės dieną keliavome į vandens paslaugų įmonę „Aquas de Douro e Paiva“, stebėjome natūralią užmiesčio gamtą, augmeniją su įspūdingais medžiais, žaluma. Ši įmonė gėlu vandeniu aprūpina dvidešimt miestų, kadangi Portugalijos valstybė neturi savo gėlo požeminio geriamo vandens. Lankantis vandens įmonėje mus mokė, kaip saugoti vandenį, kad nebūtų padaryta žala ateinančioms kartoms. Šioje įmonėje mokėmės kaip gaminti žvakes iš panaudoto aliejaus ir vaško. Mums paaiškino, kad parafinas pagamintas iš naftos, kenkia aplinkai, todėl jis nenaudotinas. Taip pat mums buvo pasiūlyta patiems gamintis muilą, nes taip yra ekologiškiau, nors toks procesas trunka apie dvi valandas.

Nejučia pralėkė viešnagės laikas, mūsų pasimatymas su šiltu pavasariu svetingoje Portugalijos žemėje. Grįžtant namo Frankfurto aerouoste vėl pasitiko sniegas, priminęs, kad keliaujame į šiaurę, gi namuose stingdė dešimties laipsnių šaltis...

Neišdildomi įspūdžiai, kuriuos patyrėme kelionėje į vasaros šalį Portugaliją mums, senjoritoms, liks visam gyvenimui. Pasitarę sumanėme, kad užteks ryžto kurti Senjorų klubą ir Salake, juk pamatėme, kaip ir kuo jo veikla naudinga tokį klubą lankantiems Portugalijos kolegoms. Supratome, kad beprasmiška užsidarius sėdėti tarp keturių sienų, nors tau jau per šešiasdešimt metų, kad įdomus bendravimas, prasminga veikla, judėjimas neleis ir ... taip greit pasenti.

Esame dėkingos projekto koordinatoriui Salako bendruomenės pirmininkui ir VšĮ „Gebėjimų ugdymo centro direktoriui“ Vytautui Eidėjui. Jo dėka vyko ši puiki ir gerai organizuota kelionė. Norėtume tęsti veiklą, susijusią su atliekų rūšiavimu, su kuria mus supažindino Portugalijos miesto Porto bendruomenė, tačiau dabar mūsų miestelyje net atliekų rūšiavimo konteinerių nebeliko... Mąstome, kaip gi reikėtų pradėti šviesti savo kaimynus, kad nerūšiuodami paliekame savo atliekas bent devyniems šimtams metų, užteršdami sąvartynų aplinką.

Dabar jau mąstome, kuo galėsime prisidėti prie atvykstančių svečių viešnagės Salake, tad laukite žinių iš šio projekto ir vėliau!


Janina Bukelskienė


Foto – J.Bukelskienės, Z.Gaidelienės